Gauna žmogus kūną. Tenais, po oda, it paryčiais
ežero žuvys ima šokinėti visokios aistros, instinktai, intrigos ir kiti
malonumai.
- - -
Vienas, žiūrėk, nusiperka BMW. Važiuoja. Miesto
centru. 215 km/val. greičiu. Įsirėžia į minią. Dalį jos pražudo visiems laikams.
Iš automobilio – vien atskiros dalys: „B“, „M“ ir „W“. Paskui tupi kaip
kanarėlė narve ir niekaip suprasti negali, kodėl durys atsidaro tik iš lauko
pusės.
- - -
Kitas gi N-U-S-P-R-E-N-D-Ž-I-A, jog jis yra poetas (!). Įmantriai užsiriša
šaliką, susivelia pjuvenomis kvepiančius plaukus ir rašo eiles. Parašęs pats
nieko nesupranta, bet tai juk ne taip ir svarbu – svarbiausia, kad iš
nuobodulio dvesiantys rašto ekspertai šioje kūrybinio akto stichijoje įžvelgia
tūkstanteriopų prasmių ir visa tai tučtuojau įtraukia į mokyklų programą.
Vaikšto podiumu pasipūtęs poetas, vos paprašytas kam nors į kaktą iš karto
įraito autografą, žemai nusilenkia, ovacijos ir aplodismentai švelniai glosto
jautraus kūrėjo sielą. „Bravo, bravo!“ – staugia įkaitusi minia.
Išsipagirioja,
šiaip ne taip pakyla nuo grindų, o gi, pasirodo – salė iš tikrųjų visą laiką
buvo tuščia! Riebiai nusispjauna ant apsilaupiusios sienos ir iškiūtina į dar
vienas progines žymaus visuomenės veikėjo laiduotuves.
- - -
Trečias labai gerai gyvena (tai jam tikrai patinka!). Nes moka... spardyti(s) ir mėtyti.
Kamuolį. Kamuolius. Kamuoliukus. Ištįsęs kaip kartis, žiūri į visus iš aukšto.
Ir aš norėčiau jam į akis pažiūrėti, bet... šiuo metu neturiu kopėčių. Šis,
trečiasis, taip pat labai myli automobilius, tačiau jam dar labiau patinka, kai
į jo agresyvius metalinius monstrus seiles varvindami spokso įvariausio plauko
komentatoriai, stebėtojai iš šalies. Kamuolių valdovas dievina rinktines
silikonines vištas ir to niekada nevengia nuslėpti nuo reginių ištroškusios
publikos akių.
- - -
Ketvirtajam irgi viskas klojasi kuo puikiausiai,
nes... jis pažįsta trečiąjį. O be to, ketvirtasis moka tiksliai komentuoti
Kamuolių valdovo veiksmus. Visai šaliai. Tiesioginis eteris.
- - -
Penktasis yra politikas. Viskas tuo pasakyta.
Taškas.
- - -
O kažkur toli toli, nežinomybėje paskendusiame
kaime, prie praviro pirkios lango, pro kurį į palaimingą kambarių gaivą
veržiasi netaktiškas ir tvankus liepos vakaras, sėdi skara apsigaubusi senutė
ir į aptingusį dangų šnabžda „Tėve mūsų“.
Nerijus
Laurinavičius,
2012
06 20
Like'as.
AtsakytiPanaikinti