Atleiskite, bet jaučiuosi kaip upėtakis. Iš
gimtųjų garbanoto upeliuko džiugesių įmestas tiesiai į prekybos centro maišelį.
Turbūt nereikia papildomai pabrėžti, kad dabar man per daug oro, o tuo pačiu jo
ir gerokai trūksta, todėl mintys gali būti šiek tiek trūkčiojančios,
išsibarsčiusios bei neadekvačios. O gal ir ne!
Gal aš
greičiau… drugelis. Akiniuoto pirmūno gaudyklėje. Tasai smalsus žvitrių akučių
žvilgsnis vis mėgina įskaityti mano laisvės rašmenis ant be paliovos plazdančių
sparnų. Jis nė neįtaria, jog čionai slypi užburianti visų laukų platybių
pasaka. Jam tiesiog tesu kolekcinis vienetas, kuriuo galbūt net bus galima
pasipuikuoti prieš kitus akiniuotus pirmūnus. O paskui, beveik neabejoju,
atsidursiu storame apdulkijusiame albume, greta kitų džiovintų drugelių,
užklotų matiniais albumo lapų priešlapiais. Užmirštas, visiškoje tamsoje ir tik
retkarčiais atverčiamas šviesop.
O galbūt…
stirna, varu įvaryta į milžiniškus didžiausio šalies prekybos tinklo sandėlius?
Virpu kaip šaltienos drebučiai, blaškausi nuo lentynos prie lentynos, nuo
stelažo prie stelažo. Išprotėję krautuvai lyg ledo arenoje čiuožia iš vieno
sandėlio galo į kitą – atsargiai, gali akimirksniu tapti ne visai prekinės
išvaizdos faršu! Pagaliau
šiaip ne taip įsispiečiau į patį tamsiausią kampą, užverčiau galvą aukštyn – o,
Viešpatie, čionai nėra nė lopinėlio dangaus! Vien dėžės, dėžės, dėžės, sukrautos ant dėžių,
dėžių, dėžių... Paletės, paletės, paletės... Plokščios kaip prekijų pasaulėžiūra.
Visai ne dailininko spalvoms skirtos. Prekės, tarp kurių vos tepatenka pro
nedidelius vartelius į šį gigantišką angarą nenoriai užsukantis daugiau ar
mažiau grynas oras.
Stop! Aš nei upėtakis, nei drugelis, nei
juolabiau stirna. Viso labo, nematomas žmogus, kuriam prireikė daugybės metų,
kad pagaliau suvoktų, jog viskas šiame gyvenime tėra… pereinamoji taurė. Gal
net galima sakyti, kad visi mes savuosius žemiškuosius metus trepsime šios
taurės viduje. Tačiau nėra jau taip nesvarbu, kaip ją pereisime ir kaip ją
pereis atėjusieji po mūsų. O jau praėjusieji? Taip, kaip mes slapčiausiose ir
intymiausiose istorijos vietose ieškome savo propro…senelių pėdsakų, taip ir
mūsų kada nors ieškos propro…vaikaičiai, į kuriuos žiūrėdami pro tų laikų pragiedrulius,
meiliai šypsosimės į ūsą.
Kartą man teko svečiuotis žymaus sportininko
namuose. Jo kambario sienos lūžo nuo medalių bei taurių svorio. Visai
nesistengiu sąmoningai paryškinti efektą – tam tikrose vietose tikrai buvo
ištrupėjęs tinkas ir akį rėžė juodi įtrūkiai. Ramiai begurkšnojant stiprią
kavą, kurią šeimininkas čia pat sumalė man palei nosį, užplikė ir šliūkštelėjo
į artipilnius puodelius po šlakelį konjako „Belyj Aist“, beisšnekučiuojant apie
šį bei tą, aš jam netikėtai pasiūliau vieną dalyką:
- Klausyk, o jei mes visus tavo apdovanojimus
pervežtume į mano namus? Kuo puikiausiai suvokiu, kad visa tai tu pelnei sūriu
savo prakaitu ir begalinėmis valios pastangomis, bet juk viskas šiame gyvenime
yra tarytumei pereinamoji taurė... Supranti? Kadangi visi mes esame vieni su
kitais vienaip ar kitaip susiję, be vieno nebūtų ir kito (šiuo atveju, be
sporto aistruolio nebūtų paties sportininko), pamaniau, jog visiškai logiška
teigti, kad visai nesvarbu, kieno namų sienas į grindis lenkia patys įvairiausi
apdovanojimai, kuriuos čia regime...
Tuomet, žinoma, aš tiesiog juokavau, nes dar
ničnieko nenutuokiau apie tikrąją pereinamosios taurės prasmę. Būtumėte regėję,
kaip suregavo žymusis sportininkas! Tuoj pat man teko gerokai pasigailėti, apgailestauti, atsiprašinėti,
tačiau visa tai jau neturėjo jokios reikšmės – daugiau niekados neviešėjau jo
namuose, o tą vakarą dar reikėjo skubėti pas budintį apylinkės chirurgą.
Vėliau tapau
kur kas atsargesnis. Perrašiau savo ištaigų namą, riestašiknį naujausios klasės
automobilį, subtiliausio porceliano servizus, įmantriausių veislių šunis bei
kitus privalumus pirmam gatvėje sutiktam žmogui ir persimetęs per petį ubago
terbą iškeliavau į stoties rajoną. Dažnai bendrauju su viltį visiškai
praradusiais žmonėmis, o jeigu kartais kas nors inkščia, jog trūksta laisvės,
tuomet tariu:
„Žmogau,
viskas praeis, viskas… Patikėk. Ir net jei tu dabar jautiesi kaip upėtakis
prekybos centro maišelyje, ne viskas taip ir blogai, ne viskas, nes bent
paskutinį kartą gali taip tėkštelėti uodega, jog plyš bet koks polietilenas,
nebeatlaikys jokios stiprios rankos ar virvės. Ir net jei tu dabar jautiesi
kaip drugelis akiniuoto pirmūno gaudyklėje, gali paskutinį kartą taip
suplasnoti sparnais, kad į debesis pakils net ir kiti kolekcininkai, žvelgiantys
į tave vien kaip į tam tikros rūšies atstovą ar vien kaip į statistinį vienetą.
Ir net jei, pagaliau, tu dabar jautiesi kaip į prekybos tinklo sandėlius
įvaryta stirna, gali paskutinį kartą taip išsiveržti iš tamsaus kampo
priespaudos ir taip sutrepsėti kanopomis, jog aukštyn kojomis apsivers lyg ledo
arenoje čiuožinėjantys sandėlio krautuvai, o aukštai aukštai, pačiose angaro
lubose, netikėtai prasižios išsvajotoji eketė į nesupakuojamą Dangų, į
nebepereinamąją Taurę.“
Nerijus Laurinavičius,
2012
09 07.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą