2026 m. spalio 7 d., trečiadienis

Išleista penktoji Nerijaus Laurinavičiaus audioknyga vaikams ir visai šeimai

2026 m. spalio 7 d. „Audioteka“ išleido penktąją Nerijaus Laurinavičiaus audioknygą vaikams ir visai šeimai „Žuvų pasakos“. 

Šią audioknygą galima įsigyti čia:


Leiskis į nepamirštamus nuotykius po Jungtinius Žuvų Emyratus! Ten sutiksi aštuonkojį Šarūną, karpį Rafailą, lydeką Odetą ir kitus nuostabius vandenų gyventojus. Sužinok, kaip ešerys Erikas praranda turtus, suserga ir lieka be draugų, kodėl iš plekšnės Guostės šaiposi kitos žuvys ir kokią neįprastą dovaną draugei sugalvoja upėtakis Uosis.

„Žuvų pasakos“ – smagios, žaismingos ir kartu prasmingos pasakos vaikams ir visai šeimai. Jose per neįprastus povandeninio pasaulio personažus kalbama apie draugystę, gerumą, pagalbą, patyčias, svajones, atkaklumą ir gebėjimą neprarasti vilties. Istorijos lavina vaizduotę, skatina susimąstyti ir primena tikro gyvenimo situacijas.

Pasakų autorius, aktorius Nerijus Laurinavičius, be „Žuvų pasakų“, taip pat parašė „Uogų pasakas“, „Grybų pasakas“ ir dviejų dalių „Vaisių ir daržovių pasakas“. Jo istorijose įprasti gamtos pasaulio gyventojai tampa spalvingais personažais, patiriančiais linksmų, netikėtų ir prasmingų nuotykių.

2026 m. rugpjūčio 14 d., penktadienis

Lėto laiko

Lėto laiko


Lėto laiko,

Ištįsusiais šešėliais

Baugiai švytuojančio

Ant vaikystės virtuvės

Sienų, lubų, ant krosnies...

 

Lėto laiko,

Besisukančio išardyto laikrodžio

Krumpliaračiais,

Nelyg ilgesiu užsikaukusiais

Spalvingais vilkeliais...

Ant gėlėtos klijuotės,

Ant stalo.

2026 m. sausio 19 d., pirmadienis

Žmonės nė velnio nesikeičia

Daug kas galvoja, kad žmonės keičiasi. Nė velnio! Viskas lieka taip, kaip ir buvo aplink smėlio dėžę: jau tada vieni lipo ant bačkų ir rėžė pamokslus, jau tada už nugaros tave išduodavo, jau tada kažkas už tave stodavo mūru, jau tada būdavo tų, kurie užjausdavo ir paguosdavo, jau tada vieni vaikštinėdavo per kiemą kaip povai išpūtę uodegas, kai kiti nepastebimai kamputyje klajodavo po savo vidinį pasaulį, jau tada vieni viskuo dalindavosi čia ir dabar, o kiti kaip graužikai užsikasdavo atsargas ateičiai, jau tada kai kurie šliūkštelėdavo tau į akis smėlio ir bėgdavo guostis, kad juos skriaudžia... O jei kartais atrodo, kad žmonės keičiasi, tai tik dėl to, kad jie išmoksta prisitaikyti taip, kad išvengtų aštrių kampų dūrių. Visos valstybės ir visuomenės susiformuoja aplink smėlio dėžę. Ir, aišku, niekada negali kategoriškai nepalikti bent mažiausio plyšelio pokyčiui...

N.L.

2025-05-28