Kai kuriuos žmones nuolatos kamuoja liguistas
potraukis pasisavinti kitų daiktus, mintis ar šiaip įvairiausias smulkmenas ir
kitokius menkalus. Prisipažinsiu, esu ne ką geresnis, nes iki šiol nesu
išsilaisvinęs nuo vieno kažkuo panašaus, bet tuo pačiu ir nepanašaus įpročio. Man
labai patinka... pasikuisti sostinės šiukšliadėžėse ir jose paieškoti suglamžytų
ar suplėšytų popiergalių su svetimais užrašais. Štai viena tokia istorija,
kurią šiaip ne taip pieštukiniais klijais pavyko suklijuoti iš daugybės
apšnerkštų bei aptriušusių skiaučių. Labai tikiuosi, kad sekos nesupainiojau,
tad viską dabar pateikiu Jūsų teismui:
„2052 metai. Olimpinės žaidynės Vilniuje! Vilnius 2052. Tikra šių žaidynių pažiba
ir gyvuoju pasaulio stebuklu tapo aukso medalį laimėjęs lietuvis Naglis
Dunduliukas. Po įspūdingos ir kvapą gniaužiančios kovos, ryškia persvara įveikęs
net trisdešimt devynis aršius varžovus iš kitų valstybių, mūsų sportininkas
pagaliau visų širdis užliejo auksinės euforijos bangomis. Tai buvo pirmoji
olimpiada, kai į olimpinių sporto šakų sąrašą Tarptautinis olimpinis komitetas
galiausiai įtraukė tiesmukojo galvos į betoninę sieną daužymo rungtį. Ir še
tau, kad nori – pirmasis išsvajotasis auksas mums!
Nuo tada
viskas tik prasidėjo. Iš karto po finalinės kovos, sportininkams bei
tūkstančiams aistringiausių sirgalių dar nespėjus dorai atgauti kvapą, prie
tankiai alsuojančio Naglio Dunduliuko tučtuojau prišliaužė apsiseilėjęs sporto
žurnalistas Skritulenis Kibirkščiūnas ir ėmė kalbinti naująjį šalies herojų (Pastaba: Kalba netaisyta. Gerbiamasis
Skritulenis apie kiekvieną žaidynių dalyvį žinojo beveik viską, net apatinio
trikotažo dydžius, tačiau jam kur kas prasčiau, švelniai tariant, sekėsi
vartoti gimtąją kalbą):
- Ponas, sakykite, kaip Jums šiai dienai pavyko taip įspūdingai
visiems nušluostyti nosis ir dakalti
net trisdešimt devynis priešininkus, kad
pasiekti tokią nepakartojamą pergalę? Galbūt šiai dienai Jūs jautėte itin stiprų visų mūsų palaikymą, o gal
kaltas žvaigždžių išsidėstymas ar kokie nors iš uošvienės nugirsti prietarai? –
energingai atsikrenkštė Kibirkščiūnas, įdėmiai įsistebeilijęs į vis
neatsikvošėjantį Naglį Dunduliuką.
Šis dar
keturiasdešimt minučių tiesioginiame eteryje niekaip negalėjo suvokti, kas
dedasi, kol pagaliau iš bedantės burnos išsprūdo:
- Ką?
- Nu, nieko, nieko, tiesiog šiai
dienai ir visiems laikams Jūs esate visos mūsų tautos ir viso pasaulio
pasididžiavimas! Gerbiami žiūrovai, kartu su Dunduliuku pasidžiaukime šiuo nekvestionuojamu
faktu ir sušukime tris kartus: „Valio! Valio! Valio!“, – plyšavo ties
išprotėjimo riba balansuojantis žurnalistas. (Kalba netaisyta)
- Ką? Ką? Ką? – toliau lyg
užstrigusi plokštelė amsėjo pirmasis tiesmukojo galvos į betoninę sieną
daužymo čempionas, kurio visiškai netolimoje ateityje nekantriai jau laukė pats nuostabiausias gyvenimas.
- - -
Visą pusdienį
atvirastogis miesto savivaldybės autobusas po Vilnių vežiojo Naglį Dunduliuką.
Jį būtinai reikėjo parodyti žmonėms, kurių pilkuose veiduose akimirksniu įsižiebė vaivorykštės! Ant autobuso šonų
švietė ryškūs lipdukai su riebiais užrašais: „Tu esi mūsų Dunduliukas!“
Olimpinis čempionas tapo V-I-S-Ų čempionu. Visus iki vieno tą dieną maloniai užgulė
užburiantis bendračempioniškumo jausmas. Miestiečiai į atvirastogį autobusą
džiaugsmingai mėtė gėlių puokštes bei pilnas alaus skardines. Sužeisti olimpinį
galvos į sieną
daužymo čempioną buvo tiesiog neįmanoma! Jis tik ramiai sau sėdėjo ant
specialiai autobuse sukonstruotos pakylos, kaip prisukamas viščiukas į visas
puses sukiojo pliką spindinčią galvą ir nuolat kartojo: „Ką? Ką? Ką?“.
Galiausiai
Naglį Dunduliuką Garbės sargybos kuopa raudonu kilimu už parankių nulydėjo į
Prezidentūrą, kur jo jau nekantriai laukė visi buvę, esami ir būsimi šalies
prezidentai, ministrai, merai ir kita „grietinėlė“. Kiekvienas buvo
nekasdieniškai kalbus bei išradingas. Štai, pavyzdžiui, neseniai išrinktas
šalies prezidentas jo ekselencija Drąsius Gargaliūnas kalbėjo: „Nagli! Tu esi
gyvas pavyzdys visai tautai ir ypač jaunajai kartai, kaip galima konstruktyviai
galva pralaužti pačius storiausius gyvenimo ledus…“ O Vilniaus meras Kuklutis
Piniginis-Potvyniauskas žadėjo: „Dunduliuk, būk ramus, mes pažadame iki kitų
rinkimų pradžios mūsų mieste pastatyti pačią moderniausią ir pačią tiesmukiausią
betoninę treniruočių sieną,
kokios su žiburiu nerasi visoje Europoje!“ Kultūros ir Kultūrizmo ministras
Pautūnas Pavyzdūnas savo ruožtu iš karto įteikė kelialapį į komunistinę Kiniją
laikinai pasitreniruoti prie Didžiosios kinų sienos.
Žodžiu, M-Ū-S-Ų
Dunduliukas nuo galvos iki kojų buvo apipiltas dėmesiu, dovanomis bei pinigais,
kaip kelių pasaulinių karų veteranas apsagstytas garbingų praeities karžygių
ordinais ir nuolatos kartojo: „ Ką? Ką? Ką?“ Jo šlovės spinduliuose nepraleido
progos pasipliuškenti draugų draugai ir ketvirtos-penktos kartos pusbroliai bei
pusseserės. Vienam pagrindinių šalies dienračių interviu davęs Naglio
Dunduliuko tėtis Kantrenis Dunduliukas prasitarė: „Jau gimdymo namuose mes
supratome, kad iš jo kažkas bus, nes vos tik išsiritęs į šį pasaulį Naglis ėmė
galvą daužyti į gimdymo stalą…“.
- - -
Pagrindinis
olimpinių transliacijų rėmėjas „Halės turgus“ pažadėjo Naglį Dunduliuką
maitinti šaltiena iki gyvos jo galvos.
„Ką? Ką? Ką?“,
– negalėjo patikėti Dunduliukas.
Netrukus šalyje
atsirado „Dunduliuko alus“ ir „Dunduliuko šokoladas“, „Dunduliuko saulėgrąžos“
ir „Dunduliuko tabletės nuo galvos skausmo“.
Vilnius 2052.
Nepamirštama šventė!“
- - -
O dabar visa
tai galite be gailesčio sudraskyti į
šipulius ir išmesti į pirmąją po ranka pasitaikiusią šiukšlių dėžę!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą