Programos tinklelis

Vos tik žvilgsniu užuolaidas

Patraukiu atsargiai į šoną,

Pats vėl įsižiebia

Rytinio lango televizorius,

Saulėtekį šiandien transliuoja

Pieniškai geltoną!

Bet vis dar negaliu

Iš sąmonės išjungt

Nakties kerus.

Paskui, žiūrėk, žuvėdros –

Baltosios korespondentės,

Atrodo, kiaurai per ekraną

Į namus sulėktų...

Kodėl ir vėl dangus pritvinkęs

Kasdienybės šventės?

Nors neturiu antenos, laikraščių

Ir net elektros!

Taip visą dieną

Nieko neveikiu,

O, sako, kenkia!

Stebiu vien plaukiančią

Čiurlionio debesų programą,

Kol vakaras

Kaip peilį

Dieną paslapčia sulenkia,

Naktis ištraukia

Iš Būties rozetės

Mano namą.

Nerijus Laurinavičius

2015-05-08

Iš nematomo žmogaus užrašų (31). Vizitinių kortelių valdovas ir dulkių šokis.

Kunigas atrodė pavargęs. Nuo jo plikai skustos galvos keli stambūs prakaito lašai smilkiniais čiuožė žemyn į vešlią tamsią barzdą. Pro šiek tiek praskleistas vienintelio bibliotekos lango užuolaidas mėnulis įtaikė savosios šviesos spindulį ir jau atsargiai kėsinosi į senokai ataušusios žaliosios arbatos puodelį, pusiau nugertą ir ant stalelio kampo paliktą prieblandos žiniai. Sieninis laikrodis – būties metronomas – tiksėjo monotoniškai (nebūtų laikrodis!), tiksliau nei žmogaus širdis, norom nenorom vis primindamas apie dar vieną viešnagę žemėje. Pusė dviejų nakties. Tamsiai mėlynas nedidukės stalinės lempos korpusas buvo taip įkaitęs, kad, jeigu norėtumei, turbūt galėtumei į jį įrėmęs prisidegti cigaretę. Bet gal geriau čionai nerūkykime.

Žmonės, kurie gyvena ant stogo

„Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos kieme Dorotėja (4 m.) užverčia galvą į viršų ir ekspresyviai stebisi:

- Tėti, tėti, žmonės gyvena ant stogo!

- Kodėl? – klausiu nepakeldamas galvos.

- Pažiūrėk, kokie namukai, – rodo į palėpes pačiame namo viršuje. – O kas ten gyvena?

- Nežinau… gal Karlsonas, – atsakau, žvigtelėjęs viršun ir nebesuvaldydamas juoko.

- Daaaaug Karlsonų, – konstatuoja Dorotėja.

N.L. 2015-04-29.

Iš nematomo žmogaus užrašų (30). Raštelis, kurį prižiūrėtojas rado ant paslaptingai dingusio kalinio kameros grindų.

Niekada netikėkite tais, kurie giriasi turį daug tikrų draugų. Daug tikrų draugų būti negali. Tai neįmanoma, tai prieštarauja visiems logikos dėsniams. Prisiekiu nematomo žmogaus oru, nes kažkada išgyvenau savo kailiu. Tikras draugas geriausiu atveju būna vienas. Arba net ir... nė vieno. Nors ir kaip pasirodytų liūdna, tačiau neretas galiausiai įsitikina, kad kažkas visus jo draugus prisėlinęs piktdžiugiškai padaugino iš nulio. Kas nutinka atlikus šį paprastą aritmetikos veiksmą, žinote patys.

Dienos žvilgis (30). Kažkada...

Kažkada... Su draugu Poliu ir šuneliais Meške bei Loke.

(Ne)įminta mįslė

Ir kas mus įverpė

Į šitą keistą mįslę?

Plonyčiu siūlu srūva

Abejonių syvai,

Kaskart atsakymas

Gudraudamas išslysta,

Kutena orą, dingsta

Iš akių nebyliai...

Vien ežeras man lieka,

Upė, sraigės kiautas,

Dar pažemiu vis

Kuždančių rugių kursyvai,

Kai lieptas į KITAPUS

Įžūliai nupjautas,

Girdžiu, kaip voras

Stiebiasi į saulę tyliai - -

Nušvinta visas lyg

Ištraukęs aukso šaknį,

Jau nebe voras –

Nauja galaktikos žvaigždė!

Bent mintimis bandau

Į ją kaip nors nukakti - - -

Bet pabundu –

Akis pralaižo

Šalta gyvenimo varlė.

Nerijus Laurinavičius

2015-04-13.

Nekvieskit išminuotojo

Nekvieskite šiandieną

Išminuotojo –

Tegul susprogsta viskas

Į visas šalis!

Tegul nelieka jokio

Jokio nuotolio,

Tegul pavasaris

Skeveldromis susmigs

Į tavo baltą

Arkties skausmo odą...

Gilyn po ja

Lai sunkiasi

Vilties kerai,

Atsėlinu per bundantį jau

Sodą,

Nekvieskit išminuotojo šiandien,

Gerai?

Nerijus Laurinavičius

2015-03-30.

Dienos žvilgis (29). Kovo 8-osios Vilnius.

Iš nematomo žmogaus užrašų (29). Ekvilibristika.

Man niekada nepatiko judesių gausa. Sustingdavau kartais kaip mumija ir sėdėdavau dienų dienas vienoje vietoje. Net musės stebėdavosi. Tačiau gyvenimas tokių dalykų pakęsti negali – kibildinkšt ir išspirdavo taburetę iš po užpakalio. Gyvenimas, dievaži, kartais labai panašus į arklį. Tai jis dailus, raumeningas, šuoliuojantis per laukus, įkvepiantis – tikras pasigrožėjimas – tai jau, žiūrėk, ir kanopa kaktoje!

Norėdavai ar nenorėdavai, vis vien tekdavo žaisti visuomenę. Sociumą. Santykius. Net patį save. Bet niekada to nežaidęs, taip ir nesuprastum, kaip retkarčiais būna smagu pabėgti iš bendros smėlio dėžės, nusipjauti patogiai į kūną įaugusius saugos diržus. Žaislus galite pasilikti sau. Nes žinodavau, jog niekur nesidėsiu – teks sugrįžti atgal. Ir, žinoma, grįždavau. Tik dabar jau visa tai – praeitis.

Iš kur atsirado tėvai

Priešužmiegančių vaikų diskusija dviaukštėje lovoje. Ketverių metų Dorotėja svarsto:

- Iš kur atsirado mūsų tėvai? Mamą pagimdė Dievas.

- Ne, mamą turbūt pagimdė jos mama, babukas, – patikslina aštuonerių brolis Elijas.

- Neeee, – nenusileidžia Dorotėja, – mamą pagimdė Dievas, o tėtis... pats atsirado!

2015-02-25

N.L.

Iš nematomo žmogaus užrašų (28). Žirnis.

Pirmą kartą gyvenime pasijutau toks mažas ir dėl to labai laimingas. Kaip žirnis. Žirnis ant palangės. Manęs nebeslegia intelektas, internetas, dvasingumas ir kiti žmogiškieji privalumai (trūkumai?). Esu apvalus, nedidelis ir žalias. Kiek paritus, tiek pastačius. „Intelekto nesužalotu veidu“, – pasakytų koks nors ne visai originalus šmaikštuolis, bet greičiausiai būtų visiškai teisus. Nesiginčysiu.

Jaučiu iš apačios sklindančią švelnią radiatoriaus šilumą. Pro šiek tiek pravirą langą smelkiasi gaivi pavasario drėgmė ir palaipsniui beįsismaginančių paukščių čiulbesys. Kažkur tolumoje staiga sucypsėjo sūpynės. Akimirką pamaniau, gal pelės? Bet ne, čionai pelių niekada nebūna. O gal man tik taip pasirodė? Gal visas gyvenimas tiktai žaismingai-skaudžiai-žaismingai (kaip bilietas TENAI ir ATGAL) pasivaideno?

Vasaris yra pats geriausias metų mėnuo. Visiems tai nuolatos kartojau, bet niekas nenorėjo manimi tikėti. Jis yra Didžiojo Šviesos Išsipildymo (galutinė maršruto stotelė?) pradžia ir viltingiausias uostas. Birželio pirmąją dieną pavasaris absurdiškai toli, o vasario pradžioje... ranka pasiekiamas. Ypač pro pravirą langą.

Gera būti mažam. Gera būti žirniu. Vėjas švelniai glamonėja šonus. Visos negandos ir džiaugsmai praslydo pro šalį. Kaip vėjas pro lėktuvo sparnus.

O kas gi čia?! Milžiniškos bjaurios kojos, aštrūs nagai apsupa mane beveik iš visų pusių. Nežinia kodėl, nejaučiu jokio nerimo ar baimės. Vien neblėstantį džiaugsmą. Netrukus skrendu virš tyliai alsuojančios žemės. Paukščio snape. Gera būti mažam. Žirnis.

Nerijus Laurinavičius

2015-02-04

Pakeliui į Gruziją, virš debesų.

Akustika

Girdžiu, kaip horizonto vynas

Laša

Į kalnų viršūnes

Ir tučtuojau išnyksta

Akinamam baltume,

Netrukus užgimstu iš naujo

Buvęs kur nebuvęs,

Prašau, įausk

Pašlaitėje suklususį

Mane.

Nerijus Laurinavičius

2015-02-07

Gruzija

Gruzijai

Nerijus Laurinavičius

Gruzijai

Uždeki manyje

Nakties Tbilisį,

Kuriuo lėtai

Žingsniuoja Suliko,

Ir kai jau iš gyvenimo

Išbrisi,

Pajusi, venom

Gruzija tekės

Po to...

2015-02-06

Tbilisis.

- - -

Нериюс Лауринавичюс

Грузии

Зажги во мне

Ночной Тбилиси,

Где не спеша

Шагает Сулико,

А там, уже ни в этой

Жизни,

По венам Грузия

Течет легко…

2015-02-06

Тбилиси.

Из литовского языка перевел автор.

Balkono reportažai (9). Dangiškas sausio vynas.

Sausio rytas. Sausas ir raudonas. Kaip vynas:

Fotoreporteris Ledkalnis
2015-01-16.

Barzdota išmintis

Prieš išvesdamas į darželį rengiu dukrą, o ji paliečia man smakrą ir sako:

-          Ir tau auga barzda kaip Tomui...

-          Neauga man barzda, – atsakau aš.

-          Auga, auga, – nenusileidžia ji, – reikia palaistyti ir augs.

-          O kuo palaistyti?

-          Laistytuvu! – kaip savaime suprantamą dalyką dėsto keturmetė Dorotėja.

N.L. 2014-12-09.

Dienos žvilgis (28). Kai buvau aš medinis nykštukas...

Fotoreporteris Ledkalnis.
2014-12-07 Vilnius.

Dienos žvilgis (27). Pelių pasaulyje.

Fotoreporteris Ledkalnis.
2014-11-26.

Iš nematomo žmogaus užrašų (27). Nužudžiau savyje mokyklą.

Lietuvių kalbos mokytoja Boruta Donelaitienė ant drumzlinos rudos lentos išraizgiusi sudėtinį prijungiamąjį sakinį, lėtai nusilaižė kreiduotus pirštus. Jos organizmui akivaizdžiai trūko kažin kokių medžiagų, galbūt šiek tiek šviesos, o man, kaip visada, nepakako erdvės.

- Sėsk, du! – nuaidėjo Donelaitienės balsas, kuris turbūt pasiektų net ir XVIII amžiaus vidurį.

Klasėje kybojo negailestinga tyla, o mokytojos veidas atrodė lygus ir nykus kaip autostrada. Net jei ir būčiau atsisėdęs, niekas to nebūtų pastebėjęs. Niekas nė nepastebėjo, kaip pakėliau suolą ir nešinas juo tykiai išslinkau pro duris. Mokyklos koridoriai dvelkė morgo ir bankrutavusios gamyklos mišiniu.

Budėtoja vėliau užtikrintai liudijo, kad suolas lėtai praskriejo pro jos nosies galiuką ir netrukus išnyko laiptų aikštelėje. Dėl budėtojos nebereikia nerimauti – jos būsena rūpinasi kompetentingi specialistai ir kunigas, o aš sėdžiu suole. Ant mokyklos stogo. Mano tariamose smegenyse palaipsniui išnyko dienynas, todėl kuo toliau, tuo labiau virtau nakties žmogumi.

Astronomijos, geometrijos ir algebros mokiausi iš begalės virš galvos mirksinčių dangaus kūnų, žinių atsargiai vis pasisemdamas Grįžulo ratų samčiu. Kalbas pažinau iš praskrendančių paukščių, o rašto subtilybes ir net tolimiausių kraštų hieroglifus perpratau spoksodamas į skraidančius kalnus – debesis, kurie kartais iš Dangaus pagalvės išnirdavo įstabiausiomis plunksnomis. Geografija nebetilpo į gaublį, tad teko jai leisti veržtis tolyn. Alcheminė balinančio sniego prasmė dideliais kąsniais dribo tiesiai į neapčiuopiamą, bet stipriai plakančią širdį. Girdėjau, kaip gretimame sode krenta obuoliai ir kažin kodėl įtariau, kad visa tai – jau virš arba už fizikos. Nepažinusis Mokytojas ramiai žvelgė žemyn ir tėviškai šypsojosi...

O kas buvo paskui? Paskui gi ant mokyklos stogo suolų vis daugėjo, daugėjo ir neregimų sielos brolių bei seserų, mokyklos budėtojos vis keitėsi ir keitėsi, kompetentingiems specialistams darbo netrūko, o lietuvių kalbos mokytoja Boruta Donelaitienė stovėjo prieš tuščią klasę ir pasičepsėdama laižė laibus kreiduotus pirštus.

- - -

Net jei mes ir esame itin nepatogūs, o jūs labai norėtumėte, kad mūsų niekada nebebūtų, mes visada išliksime ESANTYS.

Nerijus Laurinavičius

2014-11-14.

Baltos uogos

Į sandėliuką vėl sugrįžta žiurkės,

Vadinasi, į pievą grįš žiema?

Kol debesys tarpusavyje niurkės,

Širdin lašėjo lapkričio smala...

Aš – duobkasio ir šachtininko brolis,

Beveik kaip prisukamas žemės kurmis.

Kur dingo tas pavasarinis tolis

Ir kiek naktis dar savo syvais gundys?

Aš – požeminio miesto dirigentas,

Iš penklinių išaudžiantis tinklus,

Vėl liksiu tuščiomis, ne pirmas kartas,

Bet gal viena žiopla nata įklius?

Girdžiu, jau girgžda senio gruodžio kaulai,

Lėtai pražyla gaivios pievų sruogos,

Iš tunelio išnyru dienai naujai,

O krūmuos spindi baltos baltos uogos.

Išspausk jų turinį į mano kraują!

Į sandėliuką vėl sugrįžta žiurkės...

Nerijus Laurinavičius

2014-11-08

Segtukai

Įsisegiau į širdį

Šuns geras akis

Ir žiūriu į pasaulį –

Gal kas nors pakis?

Bet visa lekia, skuba

Kojon koja...

Pasaulis piktas

Kandžiojas ir loja.

Nerijus Laurinavičius

2014-10-22

Gatvės muzikanto užrašai (1). Kunigaikštis.

Gatvė yra akademija. Gatvė yra muzika. Gatvė yra kelias. Kelias į praeinantį žmogų, kelias į save, kelias į bažnyčios varpų gaudesį, į langų ir balkonų skliautų mąslumą, į stikluose atsispindintį bei juose besigrožintį vakarą. Ypač jei tai yra Pilies gatvė, ypač jei tai yra nežinia kur prasidedantis ir niekada nesibaigiantis Vilnius.

Aš esu Pilies gatvės muzikantas ir visai nesigėdiju šios pilietybės. Atvirkščiai. Tai yra garbinga atsakinga pareiga. Mano žmona taip pat yra gatvės muzikantė-dainininkė ir abu vaikai... „Ir tėvelis, ir mama, ir, žodžiu, visa šeima“, – kažkada taip Kostas Kubilinskas viename eilėraštyje kalbėjo apie kosmonautų šeimą. Mes irgi tam tikra prasme esame kosmonautai, nes tyrinėjame erdves, žmonių akis ir jų sielas. Tokia mūsų kasdienybė, toksai mikrokosmosas, į kurį staugia ir kurį spardo makropasaulis; veja, veja, veja... O mes niekur nejudame, tarsi upės tėkmėje tarp lūžusio medžio šakų įstrigęs butelis, kurio kakleliu groja absoliučią klausą paveldėjęs vėjas.

Balkono reportažai (8). Ryto skrydis.

Fotoreporteris Ledkalnis
2014-10-01.

Balkono reportažai (7). Auksauodegis

Balkono reportažai (6). Rytinio dangaus pleneras.

Žodis ir dešra

Jis žodį degantį jiems nešė visados,

Bet abejingai miniai amžiais tereikės

Vien kaspinų, trimitų, klounų ir... dešros.

N.L., 2014-08-28.

Gyvenimo viešnamis

„Reikia mokėti save parduoti“, „Jūs neteisingai save parduodate“, „Jūs ne ten ir ne tuo metu save parduodate“, „Jūs ne tiems, kam reikia save parduodate“ – nuolat vapa gyvenimu užtikrinti specialistai – prakutę verslininkai, strateguotojai, darbuotojų atrankos agentūros… Tai kaip čia išeina – visas gyvenimas yra didžiulis VIEŠNAMIS? Aš parduodu save tau, tu parduodi save kitam, paskui aš irgi parduodu save kitam, tu save – dar kitam, paskui perki, perki, perki, kol galiausiai užsilenki, nes viskas nebeįdomu ir nebeturi prasmės, tavo vaikai sėkmingai arba mažiau sėkmingai parduoda save toliau, nes juos nuo pat pirmų mokslo metų mokyklinės (vėliau universitetinės) staklės visam tam ruošia, ruošia, ruošia… O gal galima kaip nors be viso šito? Gal vietoje PARSIDAVIMO galima būtų dažniau vartoti ŽMOGUS-ŽMOGUI sąvoką? „Kvailys, taip nebūna, toks gyvenimas, iliuzijos, niekur nesidėsi…“, – jau girdžiu nustebusiųjų specialistų drąsius priekaištus. Bet visgi, ar galima bent kiek kitaip? Galiu bent šiandien aš niekam neparsiduoti, nieko nepirkti, o tiesiog pasikviesti Tave į svečius, užplikyti imbierų arbatos su medumi, ir mes sėdėsime medinio namuko terasoje visą vakarą žiūrėdami į saldžiai kartų ūkanotą rudens tolį, klausydami kaip atsidūsta išskrendantys paukščiai, klausydami, kaip aimanuoja obuoliai, skaudžiai susimušdami kaktas į Nebūtimi jau garuojančią sodo žemę… Galiu šiandien aš uždaryti Gyvenimo viešnamį?

2014-08-27 Nerijus Laurinavičius.

Apsivartojusios karvės

Beveik ketverių Dorotėja nuo Seredžiaus Palemono kalno žiūri į šlaituose gulinčias karves ir sako: „Mama, žiūrėk, karvės apsivartojusios!“ (turi omenyje, kad apvirtusios). 

N.L.

2014 liepa.

Sesute, krenta obuoliai…

Sesute, krenta obuoliai!

Ir aš krentu rugpjūčio naktį,

Susmuks materijos kampai

Kaip uodas, lekiantis į dagtį.

Sesute, krenta obuoliai!

It sagos iš Visatos švarko,

Nebesučiups turbūt gandrai –

Tik bumpt, ir jie išskris iš karto.

Sesute, krenta obuoliai!

O kai kurie rūke pakimba

Ir laša rudeniu lėtai,

Paskui ant jų, žiūrėk, jau sninga…

Sesute, krenta obuoliai!

Ir aš krentu rugpjūčio naktį,

Trupu į Nebūtį mąsliai –

Ar dar pavyks iš TEN parkakti?..

Sesute, krenta obuoliai…

Nerijus Laurinavičius

2014 08 19.

„Ratas sukasi“ Vilniuje

Liepos 5 d. Vilniuje režisierės Jolantos Kazlauskienės ir jos teatro grupės kompozicija „Ratas sukasi“ pagal Nerijaus Laurinavičiaus („Šerkšno tyla“) eiles ir muziką:

12.45 val. – Bernardinų sodo scenoje;
16-16.15 val. – Katedros aikštės scenoje.

Ledkalnis

2014 07 04.