Gatvė yra
akademija. Gatvė yra muzika. Gatvė yra kelias. Kelias į praeinantį žmogų,
kelias į save, kelias į bažnyčios varpų gaudesį, į langų ir balkonų skliautų
mąslumą, į stikluose atsispindintį bei juose besigrožintį vakarą. Ypač jei tai
yra Pilies gatvė, ypač jei tai yra nežinia kur prasidedantis ir niekada
nesibaigiantis Vilnius.
Aš esu Pilies gatvės muzikantas ir
visai nesigėdiju šios pilietybės. Atvirkščiai. Tai yra garbinga atsakinga
pareiga. Mano žmona taip pat yra gatvės muzikantė-dainininkė ir abu vaikai...
„Ir tėvelis, ir mama, ir, žodžiu, visa šeima“, – kažkada taip Kostas
Kubilinskas viename eilėraštyje kalbėjo apie kosmonautų šeimą. Mes irgi tam
tikra prasme esame kosmonautai, nes tyrinėjame erdves, žmonių akis ir jų sielas.
Tokia mūsų kasdienybė, toksai mikrokosmosas, į kurį staugia ir kurį spardo
makropasaulis; veja, veja, veja... O mes niekur nejudame, tarsi upės tėkmėje
tarp lūžusio medžio šakų įstrigęs butelis, kurio kakleliu groja absoliučią
klausą paveldėjęs vėjas.
Truputį gailiuosi, kad šių užrašų
nepradėjau anksčiau, nes visko buvo tiek daug, jog dabar ir siūlų galus
atpainioti ne taip jau lengva. Bet, kaip sakoma, geriau vėliau nei niekada. Be
to gatvė tikrai šiek tiek panaši į upę, todėl koks skirtumas, kada pakiši
kibirą – vis tiek jis bus perpildytas.
Pilies gatvėje mes, šeiminis
tandemas „Šerkšno tyla“, grojam jau antrus metus iš eilės, ypač aktyviai
pastarosios vasaros vakarais. Tai nėra vienintelė koncertinė mūsų veikla,
tačiau, galiu drąsiai sakyti, labiausiai įkvepianti.
Kadangi šie užrašai vadinasi „Gatvės muzikanto
užrašai“, apie kitas veiklas čionai neminėsiu. Tiems, kurie mano, kad toks
užsiėmimas yra žeminantis, galiu pabrėžti, jog Lietuvos barų kultūra yra tokia,
kad dar labai sunku pasakyti, kur muzikantas (ypač jei nėra labiau žinomas)
patiria didesnį neįvertinimą – iš koncertų „organizatorių“ pusės ar gatvėje.
Kunigaikštis
Bet, kaip ir dera, pradėkime nuo
valdovų. Nuo pačių karščiausių įspūdžių, nuo Kunigaikščio.
Buvo skaisti rugsėjo popietė. Automobilį palikome
Šventosios Dvasios vienuolyno kieme. Sūnus Elijas dar kelias valandas turėjo
dainuoti „Ąžuoliuko“ chore, o mums reikėjo jo sulaukti. Svarstėme tarsi
skabydami ramunės žiedlapius: groti, negroti, groti, negroti... Nusprendėme
negroti, nors pinigai jau buvo visai beišsibaigę, o tik ramiai pasivaikštinėti
senamiesčiu.
Beužrakinant automobilį, už nugarų
pasigirdo puikiai pažįstamas balsas: „Jūsų dokumentai!“ Taip juokaudamas
pasisveikino mūsų brangusis kunigas Vitalijus Mockus, ką tik grįžęs iš trumpos
viešnagės Sankt Peterburge. Sakė, kad tenai miestu vairuotojai lekia tokiu
greičiu, kad grįžus į Lietuvą 90 kilometrų per valandą greitis atrodo kaip
lengvas pasivaikščiojimas niekur neskubant. Trumpai nuotaikingai šnektelėjome,
atsisveikinome ir pasileidome gatve žemyn, o ties Šv. Kazimiero bažnyčia
persigalvojome – visgi reikėtų šiandien pagroti! Todėl Juditą palikau prie spaudos kiosko ir
nušuoliavau atgal į Šventosios Dvasios vienuolyno kiemą iš automobilio pasiimti
gitaros.
Kol manęs nebuvo, prie Juditos prisėlino Dredas ir
jai į delną nuoširdžiai šypsodamasis įspraudė... 10 centų. Po to murmėdamas
kažką po nosimi su savo sunkia galva patenkintas nuslinko toliau. Sunkus kaip
Vilniaus šešėlis. Judita labai nustebo ir garsiai svarstė, kokia galėtų būti
tokios aukos priežastis: „Negi jau taip blogai atrodau?“, – juokavo ji. „O gal
septintojo-aštuntojo dešimtmečio stiliaus lietpaltis pakerėjo garsųjį sostinės
keistuolį? Gal jis prisimena „Šerkšno tylą“, grojančią dainą „Benamio namai“,
kurioje veikiausiai atpažino save ir ilgai pasirausęs kišenėse tąkart irgi
įmetė monetų į mūsų gitaros dėklą...“ Koks skirtumas pagaliau... „Kai grosime,
įdėk tuos 10 centų į pinigų dėžutę ir pamatysi, kaip pasiseks“, – tariau aš ir
nuo spaudos kiosko palengva patraukėme toliau.
Prie Šventosios Paraskevės cerkvės vartelių
vidinėje kiemo pusėje dunksojo didžiulis polietileninis maišas, pilnas šokoladu
tviskančių kaštonų. Saujomis be skrupulų pasisėmiau jų ir prisipyliau į savo
rankinę. Vėliau kaštonų pridėjau į hermetinį plastmasinį indą (be dangtelio) ir
tarp jų įspraudžiau 10 dredocentų. Visa tai atsidūrė ant gitaros dėklo,
patiesto ant Pilies gatvės grindinio.
Dainavome, kaip įprastai, priešais parduotuvę
„Aibė“, kiek dešiniau nuo jos, nes abi mūsų arkos (nišos) buvo užimtos suvenyrų
pardavėjų. Skambant gitarai ir pritariant ufonautiškam metalinio vamzdelio
gaudesiui, kuris išgaunamas vamzdelį trinktelėjus mediniu pagaliuku su apvalia
gumine galvute, atlikome dar visai šviežią, tik šį rudenį gimusią „Šerkšno
tylos“ dainą „Sesute, krenta obuoliai...“, kuri jau spėjo per gan trumpą laiką
susilaukti nemenko klausytojų dėmesio. Nesipučiant ir nesipuikuojant. Paskui
skambėjo „Gatvės muzikantas“. Šios kelios dainos vos ne iki ašarų sugraudino
vieną vidutinio amžiaus vyriškį, kuris ilgai stovėjo šalia ir niekur nenorėjo
eiti. Judita vėliau stebėjosi tuo, jog, pasirodo, net ir vyrai būna tokie
jautrūs ir širdingi.
Mini lauko kavinėje, prisišliejusioje prie „Vagos“
knygyno, už metalinių staliukų sėdėjo keletas žmonių, klausėsi. Akį patraukė
maždaug 75-erių metų skarota senučiukė, kuri nuolat šypsojosi, trepsėjo koja ir
raudonplaukis katinas, įsitaisęs tiesiai ant paties stalo. Raudonplaukis
ūsuotis čia pastebimas ne pirmą kartą ir jam apskritai viskas dzin. Dzin
budistas. Turistai mėgsta jį nufotografuoti, paglostyti.
Dredocentai (Dredo palaiminimas) išties pritraukė
sėkmę: vos 15-20 minučių ir tarp kaštonų įstrigo maždaug 45 litai. Viena
moterėlė nepagailėjo net ir maironkės. Didelis AČIŪ jai!
Ir tuomet pasirodė… Kunigaikštis.
„Mano dukrą įsimylėjo Smorigino (gal Bareikio, o gal dar kieno nors, dabar
tiksliai nepamenu) sūnus!“, – iš karto rėžė Vildaugas šalia stovėjusiai
pusamžei moteriškei, lydėjusiai nuo mūsų dainų susigraudinusį vyruką.
Užkluptajai tarsi pritrūko oro, ji pakėlė akis į dangų ir tikrai nežinojo, ką
atsakyti, o po kelių susivokimo akimirkų gan sausai tarė: „Šaunu... Labai
gerai.“ Kunigaikštis liko patenkintas. Pasisveikinome rankų paspaudimu.
„Gal einame pas mane kavos?!“, –
entuziastingai pasiūlė Vilniaus valdovas, priešais kurio namų duris ir po kurio
balkonu nuolat grojame. Kadangi laiko dar buvo likę, mielai sutikome, nes jau
ne pirmą kartą jo didenybė siūlo užsukti, o ir smalsu visgi...
„O gal alaus?“, – kukliai paklausė Vildaugas, atsargiai
dirstelėjęs į tarp kaštonų įstrigusį mūsų uždarbį. Paaiškinome, kad nelabai
galime ir nelabai yra už ką, bet jam į delną įspraudžiau 2 litus, kuriuos gavęs
Kunigaikštis nepaprastai apsidžiaugė ir tyro vaikiško džiaugsmo užvaldytas iš
karto nuskuodė į „Aibę“. Netrukus grįžo su litriniu plastmasiniu buteliu alaus
(matyt kažkiek ir pats dar turėjo smulkių).
„Policininkų darbas!“, – šelmiškai
tarė valdovas, žvilgsniu rodydamas į grindinį, ant kurio puikavosi gerokai
suploti... arkliašūdžiai. „Pamatė mane ir...“ Pilies gatvės skliautus
apstulbino garsus mūsų kvatojimas.
Po kelių akimirkų Kunigaikštis
pravėrė laukines savo rezidencijos duris. Laiptais lėtai kilome aukštyn.
Žemutiniuose aukštuose tvyrojo sprangus remonto tvaikas, kiek aukštėliau
Vildaugas atrakino šarvuotas duris ir mes patekome į jo valdas. Tuomet dar
reikėjo lipti laiptais aukštyn, praeiti jaukią atvirą nišą, pro kurią vėrėsi
kompaktiškas senamiesčio kiemo vaizdas. Įėjus į butą apima jausena tarytum
atsidūrei troboje, o tokį pojūtį turbūt paskatina tikros gyvos trobos kvapas. Iš
siauro koridoriaus, kairėje pusėje palikus sanmazgą, patenkama į gan tamsią,
tačiau išties tvarkingą, smagią ir savitą virtuvėlę, kurioje taip ir norisi
prisėsti. Ant stalo puikavosi nemažas krepšys, kupinas neseniai nupjautų grybų.
– Vokietukai, – konstatavo
Kunigaikštis. – Ir vienas baravykas. Pririnkau Nemenčinės miškuose.
– Ar imate ir ūmėdes? – paklausiau
aš, pamatęs keletą tokių grybų.
– Taip, – ramiai atsakė namų
šeimininkas, kuris pasirodė tikrai labai svetingas ir jau ruošėsi kaisti kavą.
Mes tuo tarpu iš virtuvėlės
įsėlinome į kambarį, senamiesčio butams būdingomis aukštomis lubomis ir likome
tikrai sužavėti – visa didžiulė siena kairėje nukabinta ištisinėmis lentynomis,
kuriose tvarkingai gyveno gausybė įvairiausių knygų, enciklopedijų ir
t. t. Nuo pat grindų iki pat lubų, nuo pat vieno krašto iki pat kito!
Knygų buvo visur, kur tik jas pavyko įsprausti, virtuvėlėje taip pat. Kambaryje
puikavosi medinė Gedimino skulptūra. Iš tikrųjų gyvi namai. Žinant nepažabojamą
Juditos meilę knygoms, galima buvo spėti, kad ji iš čionai ilgai neišeitų, gal
net čia galėtų atlikti įkalinimo bausmę be jokių nuoskaudų, jei tokia bausmė
būtų neišvengiama. O Kunigaikštis beveik visą vasarą buvo įkalintas visai
kitur, visai ne savo namuose, o kažin kokioje Vilkmergėje. Už tai, kad vieno žmogelio paprašytas oficialiai
Kinijos Liaudies Respublikos delegacijai subliovė savo visiems gerai žinomą
hitą! Aaaaaaaaaaaaaameeeeeeeeeeee...rika, Aaaaaaaaaaaaaaaaaa... Eilinę paskirtą
baudą už viešosios tvarkos pažeidimą atsisakė mokėti, tai ir išgrūdo
Kunigaikštį iš Vilniaus širdies 50-čiai parų, kad netrukdytų miesto ritmui. Juk
čia vaikščiojo, vaikšto ir vaikščios svarbūs užtikrinti svečiai! Visi tokie
oficialūs... Ar tikrasis gyvenimas yra oficialus? Gyvybė oficiali? Gal kartais
Vildaugas ir perlenkia lazdą, kai būna daugiau įkalęs, tačiau tokie įkalinimo
metodai primena kai kuriuos laikus. Blaivus miesto valdovas atrodo tikrai
supratingas, empatiškas, išsilavinęs žmogus, kuriam be visa ko būdingas
žvėriškas humoro jausmas.
„Tavo akys tokios rudos, kad net mėlynos!“ –
pastebėjo jis, žvelgdamas į beprotiškai žydras Juditos akis.
Kunigaikštis, anot jo paties, kadaise mokėsi
kunigų seminarijoje, tačiau teko iš jos išeiti, nes tenai... prarado nekaltybę.
Nesakysiu su kuo, nes už pernelyg tirštą humoro jausmą gali tekti bendrai
atsakyti pagal šalies įstatymus. Paskui studijavo ir tuometiniame Kapsuko
universitete (VU), kuriame vėliau dėstė lietuvių literatūrą, ir Maskvoje
filosofiją... Kadaise buvo pažįstamas su vienu įdomesnių mūsų rašytojų, Jurgiu
Kunčinu.
„Dievas yra ne lenkas, Dievas yra lietuvis!“, – rėžė namų šeimininkas,
eilinį kartą sukeldamas skardaus mūsų juoko bangą.
Kunigaikštis niekaip negalėjo pamiršti tų dviejų
neseniai jam padovanotų 2 litų ir vis dėkojo, dėkojo, sakė, kad tai jam labai
brangu. Net nesmagu darėsi, kad tik tiek davėm. Jis matė, jog turėjome daugiau,
bet nė per plauką neleido pasijausti, kad nuskriaudėme.
Net nežinodami Vilniaus valdovą pasveikinome su
gimimo diena! Taip, Vildaugui tądien suėjo 58-eri. Ant nedidelio virtuvės
staliuko jau gulėjo Nikodemo dovanotas atvirukas su sveikinimo žodžiais. Kitą,
šalia buvusį švarų atviruką užrašėme mes, pasveikinome Vildaugą „Šerkšno tylos“
vardu. Gurkšnojome kavą ir vaišinomės Kunigaikščio prikimšta pypke. Kaip svečiuosre
pas kokį indėną.
„Eikit, pažiūrėkit, ką aš matau pro savo miegamojo
langą“, – pasiūlė šeimininkas. Iš virtuvės įsėlinę į nedidelį kambariuką pro
langą žvilgtelėjome į senamiesčio kiemą, virš kurio tolumoje spindėjo vaiskios
rudeninės šviesos nutviekstas bažnyčios bokštas. Ant palangės džiūvo tabako
lapai, užaugę priešingame buto gale esančiame balkone, iš kurio atsiveria
įstabus vaizdas į Pilies gatvės stogų čerpes. Lapuotas balkonas taip ir traukia
jame apsigyventi. Vieną kartą, kai grojome po juo, Kunigaikščio draugai ant
„Šerkšno tylos“ mėtė nuskabytus žiedlapius, o mes dainavome: „Sesute, krenta
obuoliai / Ir aš krentu rugpjūčio naktį / Susmuks materijos kampai / Kaip
uodas, lekiantis į dagtį“. Valdovas tuo metu miegojo ir turbūt sapnavo staugiantį
Vilniaus vilką.
Kitą kartą, kai grojome, prie mūsų prispito du
girtut girtutėliai britai, į Vilnių atvykę iš Mančesterio. Vienas didelis, o
kitas mažas kaip Deivis. Mane visada žavėjo grynoji britiškoji kalba, tad šiek
tiek šnektelėjome. Netrukus pavėpėliai vieną po kito ėmė po kojomis mesti
riebias svarų sterlingų monetas – pataikyti į dėžutę buvo pernelyg sunki
užduotis tądien. Patenkinti spaudė rankas, kažką vapėjo, kol pagaliau lyg iš
dangaus nusileido Kunigaikštis.
„Tu taip ir neužaugai, taip ir neužaugai
niekada...“, – švelniai tėviškai apsikabinęs mažąjį britą apgailestavo
Vildaugas. Jau brandaus amžiaus mažylis girtai šypsojosi ničnieko
nesuprasdamas, o po kelių akimirksnių kartu su keistuoju apgailestautoju iš
širdies plėšė: „Uuuuuuuuuuukraaaaaaaaaaaiinaaaaaaaaa, ūūūūūūūūū...“ Naujasis
Vildaugo hitas?
Begurkšnojant kavą, Kunigaikštis atrodė labai
sunerimęs dėl to, kas pastaruoju metu dedasi Ukrainoje, dėl nesuvokiamų
skerdynių, dėl akivaizdžios Rusijos agresijos ir t. t. Dar kažkada
pavasarį jis visiems gyrėsi, kad Krymą prijungė prie Vilniaus. Didysis valdovas
yra didis. Niekada negali žinoti, kur slypi jo povandeniniai laivai.
Paskui Kunigaikštis parodė seną juodai baltą
nuotrauką. Joje jis jaunas su kalašnikovu ir su... žemyn nusmauktomis kareiviškomis
kelnėmis! „Taip aš atiduodu pagarbą sovietinei kariuomenei!“, – rėžė namų
šeimininkas. Keista, kaip tuomet jo neuždarė į kokią nors tarybinę Vilkmergę
dešimčiai ar daugiau metų. Nors psichiatrai tikrai turėjo ką veikti... Drąsu
visgi.
Kunigaikštis buvo kažkur ir prie „Sąjūdžio“
ištakų. Kažkada, dar gūdžiais gūdžiais perversmo laikais, jo iniciatyva
pervadintos trys sostinės Pašilaičių gatvės: Bagramiano, Karlo Markso ir
Engelso, atitinkamai tapusios Žemynos, Medeinos ir Gabijos (pirmojoje gyvenau
apie 17 metų). Jei gerai pamenu, Vildaugas berods minėjo, kad jo dukra yra
vardu Gabija. Kunigaikštis siūlė kirčiuoti paskutinįjį vardo skiemenį, kaip
įprasta lietuviškų moteriškų vardų, besibaigiančių raide -a, kirčiavimui, tačiau mes šiuo atveju buvome linkę tuo abejoti.
Apskritai keista girdėti, kad jis turi žmoną ir
vaikų. Kažin kodėl ekspresyvi keistuolio raiška leido formuotis klaidingai
nuomonei, jog Kunigaikštis yra vienišas vilkas.
– Neturiu aš vaikų. Tik dukrą. – Vėl negyvai
prajuokino visai ne vienišas vilkas ir pats iš krūtinės gilumos pratrūko
juoktis.
– Keista, niekada nematėme Jūsų žmonos, – atvirai
nusistebėjome mes.
– Ji tokia, tokia... ji... nedidelė, – patikslino
Kunigaikštis.
Na jei nedidelė, tai gal todėl ir nepastebėjome.
Nedidelė kaip niekada taip ir neužaugęs britas.
Dar kažkada praeitą sezoną, pamenu, Vildaugas
prajuokino „Šerkšno tylą“. Mums begrojant, su alaus bambaliu atsisėdo pačiame
Pilies gatvės viduryje, mąsliai klausėsi dainos „Benamio namai“ ir kitos mūsų
kūrybos. Tuo metu vienas iš praeivių nusprendė, kad monetas reikia mesti ne į
gitaros dėklą, o ant... Kunigaikščio. Šiam nepastebint, ant peties padėjo
keletą-trejetą litų. Vildaugas tik po kurio laiko pasisuko ir netikėtai jam į
delną įkrito pinigai. Apžiūrėjo kaip stebuklą ir nieko nelaukęs įsikišo į
kišenę. Kai groja „Šerkšno tyla“, iš dangaus byra pinigai.
- - -
Padėkojome už vaišingumą ir šeimininko lydimi
leidomės žemyn, nes jau reikėjo traukti į „Ąžuolioko“ muzikos mokyklą pasiimti
sūnaus. Laiptinėje ant sienų kabėjo juodai baltos XIX-XX amžiaus pradžios
Vilniaus fotografijų reprodukcijos. Kol ąžuoliukai auga, mes augame irgi.
Vilnius taip pat tebeauga. Ne tik į aukštį, bet ir į gylį. Neiškrapštysi.
Kunigaikštis liko patenkintas pažintimi, dar kartą labai dėkojo, o aš pažadėjau
padovanoti savo poezijos knygą. Pilies gatve zujo įvairiausio plauko piliečiai
ir ne tik jie. Šalia „Vagos“ knygyno ant stalo burzgė raudonplaukis katinas,
kuris greičiausiai vidiniame savo regėjimo lauke matė lėtai krentančius medžių
lapus ir šokoladu tviskančius kaštonus.
Nerijus Laurinavičius.
BUS DAUGIAU.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą