Pirmą kartą gyvenime pasijutau toks
mažas ir dėl to labai laimingas. Kaip žirnis. Žirnis ant palangės. Manęs
nebeslegia intelektas, internetas, dvasingumas ir kiti žmogiškieji privalumai (trūkumai?).
Esu apvalus, nedidelis ir žalias. Kiek paritus, tiek pastačius. „Intelekto
nesužalotu veidu“, – pasakytų koks nors ne visai originalus šmaikštuolis, bet
greičiausiai būtų visiškai teisus. Nesiginčysiu.
Jaučiu iš apačios sklindančią švelnią
radiatoriaus šilumą. Pro šiek tiek pravirą langą smelkiasi gaivi pavasario
drėgmė ir palaipsniui beįsismaginančių paukščių čiulbesys. Kažkur tolumoje
staiga sucypsėjo sūpynės. Akimirką pamaniau, gal pelės? Bet ne, čionai pelių
niekada nebūna. O gal man tik taip pasirodė? Gal visas gyvenimas tiktai žaismingai-skaudžiai-žaismingai
(kaip bilietas TENAI ir ATGAL) pasivaideno?
Vasaris yra pats geriausias metų mėnuo.
Visiems tai nuolatos kartojau, bet niekas nenorėjo manimi tikėti. Jis yra
Didžiojo Šviesos Išsipildymo (galutinė maršruto stotelė?) pradžia ir
viltingiausias uostas. Birželio pirmąją
dieną
pavasaris absurdiškai toli, o vasario pradžioje... ranka pasiekiamas. Ypač pro
pravirą langą.
Gera būti mažam. Gera būti žirniu. Vėjas
švelniai glamonėja šonus. Visos negandos ir džiaugsmai praslydo pro šalį. Kaip
vėjas pro lėktuvo sparnus.
O kas gi čia?! Milžiniškos bjaurios kojos, aštrūs nagai apsupa
mane beveik iš visų pusių. Nežinia kodėl, nejaučiu jokio nerimo ar baimės. Vien
neblėstantį džiaugsmą. Netrukus skrendu virš tyliai alsuojančios žemės.
Paukščio snape. Gera būti mažam. Žirnis.
Nerijus Laurinavičius
2015-02-04
Pakeliui į Gruziją, virš debesų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą