Gyvenimo viešnamis

„Reikia mokėti save parduoti“, „Jūs neteisingai save parduodate“, „Jūs ne ten ir ne tuo metu save parduodate“, „Jūs ne tiems, kam reikia save parduodate“ – nuolat vapa gyvenimu užtikrinti specialistai – prakutę verslininkai, strateguotojai, darbuotojų atrankos agentūros… Tai kaip čia išeina – visas gyvenimas yra didžiulis VIEŠNAMIS? Aš parduodu save tau, tu parduodi save kitam, paskui aš irgi parduodu save kitam, tu save – dar kitam, paskui perki, perki, perki, kol galiausiai užsilenki, nes viskas nebeįdomu ir nebeturi prasmės, tavo vaikai sėkmingai arba mažiau sėkmingai parduoda save toliau, nes juos nuo pat pirmų mokslo metų mokyklinės (vėliau universitetinės) staklės visam tam ruošia, ruošia, ruošia… O gal galima kaip nors be viso šito? Gal vietoje PARSIDAVIMO galima būtų dažniau vartoti ŽMOGUS-ŽMOGUI sąvoką? „Kvailys, taip nebūna, toks gyvenimas, iliuzijos, niekur nesidėsi…“, – jau girdžiu nustebusiųjų specialistų drąsius priekaištus. Bet visgi, ar galima bent kiek kitaip? Galiu bent šiandien aš niekam neparsiduoti, nieko nepirkti, o tiesiog pasikviesti Tave į svečius, užplikyti imbierų arbatos su medumi, ir mes sėdėsime medinio namuko terasoje visą vakarą žiūrėdami į saldžiai kartų ūkanotą rudens tolį, klausydami kaip atsidūsta išskrendantys paukščiai, klausydami, kaip aimanuoja obuoliai, skaudžiai susimušdami kaktas į Nebūtimi jau garuojančią sodo žemę… Galiu šiandien aš uždaryti Gyvenimo viešnamį?

2014-08-27 Nerijus Laurinavičius.