Iš nematomo žmogaus užrašų (29). Ekvilibristika.

Man niekada nepatiko judesių gausa. Sustingdavau kartais kaip mumija ir sėdėdavau dienų dienas vienoje vietoje. Net musės stebėdavosi. Tačiau gyvenimas tokių dalykų pakęsti negali – kibildinkšt ir išspirdavo taburetę iš po užpakalio. Gyvenimas, dievaži, kartais labai panašus į arklį. Tai jis dailus, raumeningas, šuoliuojantis per laukus, įkvepiantis – tikras pasigrožėjimas – tai jau, žiūrėk, ir kanopa kaktoje!

Norėdavai ar nenorėdavai, vis vien tekdavo žaisti visuomenę. Sociumą. Santykius. Net patį save. Bet niekada to nežaidęs, taip ir nesuprastum, kaip retkarčiais būna smagu pabėgti iš bendros smėlio dėžės, nusipjauti patogiai į kūną įaugusius saugos diržus. Žaislus galite pasilikti sau. Nes žinodavau, jog niekur nesidėsiu – teks sugrįžti atgal. Ir, žinoma, grįždavau. Tik dabar jau visa tai – praeitis.

Nematomas žmogus – pelnytai užsitarnauta pensija. Pagaliau galiu atsipūsti. Pagaliau net vėjas manęs nepastebi. O juk taip dažnai tekdavo balansuoti įtemptu lynu, taip dažnai tekdavo pėdomis sukti didžiulį nežinia kur riedantį rutulį! Lyno įtampa atsispindėdavo veido raumenyse, o rutulio sukimosi beprotybė – nuolat kažko ieškančiuose akių vyzdžiuose. O juk taip dažnai reikėdavo stovėti ant galvos – tai viešai, tai kur nors pakampėje ar apšnerkštose gyvenimo tarpuvartėse! O juk taip dažnai privalėjau šuoliuoti tai ant vienos, tai ant kitos kojos. Tokios šio priverstinio slalomo taisyklės.

Žvelgdavau atsainiai į veidrodį ir regėdavau jame pavargusias klouno akis, kurios taip stipriai disonuodavo su kruopščiai priklijuota ryškia šypsena ir su raudonu bumbulu ant nosies. Niekada neatlaikydavau savo paties žvilgsnio. Niekada nenorėjau pasiduoti judesių gausos spaudimui. Todėl ir sėdžiu dabar tuščiame hipodrome, kuriame net žiurkės vengia iškišti savo ūsus. Tokia tad ekvilibristika.

- - -

Panyra plūdė, palikdama vien ratilus aplink save ir pagaliau įkliuvusios Paslapties saldumo nuojautą.

Nerijus Laurinavičius

2015-02-25