Niekada netikėkite tais, kurie giriasi
turį daug tikrų draugų. Daug tikrų draugų būti negali. Tai neįmanoma, tai
prieštarauja visiems logikos dėsniams. Prisiekiu nematomo žmogaus oru, nes
kažkada išgyvenau savo kailiu. Tikras draugas geriausiu atveju būna vienas.
Arba net ir... nė vieno. Nors ir kaip pasirodytų liūdna, tačiau neretas
galiausiai įsitikina, kad kažkas visus jo draugus prisėlinęs piktdžiugiškai
padaugino iš nulio. Kas nutinka atlikus šį paprastą aritmetikos veiksmą, žinote
patys.
Dar iki galo neišgaravusiais
žmogiškosios savimonės likučiais kartais užčiuopiu visus tuos slidžius veidus,
pusveidžius, nevisveidžius, kurie daugelį metų (arba tik epizodiškai) dailiai
šypsojosi į akis, o vos pradingę už pirmojo apšnerkšto gyvenimo kampo, atsainumo
žvilgsniais negailestingai pasmaugė tave savosios atminties draiskaluose. Tereikia
šiek tiek pakrapštyti apkerpėjusią atminties kriauklę ir, jei labai panorėsime,
kiekvienas savyje atrasime smauglio grimasų.
Daug būna tiktai balandžių, smėlio
smilčių ir stabų. Bičių ir bičiulių taip pat gali būti nemažai. Bet ne draugų.
Įžūlu to reikalauti iš šio gyvenimo. Turbūt ne taip viskas sutverta. Turbūt
tokiame surėdyme įausta slapta mintis. Kai kurie spėja, kad dievų irgi gali
būti daug. Prašom, jei norite, bet paskui nekaltinkite nieko dėl to, kad
nepastebimai atsidūrėte ant stabų turgaus grindinio, dėl to, jog žmonija
palaipsniui nusismulkino iki Panagių dievo sferų. O ar ištiko mus kas nors Tikra?
- - -
Kažkada seniai seniai į mano kamerą vis
užsukdavo nepadoriai juoda žiurkė, kuriai kaskart atiduodavau skurdžios
vakarienės likučius. Ji savo rožinėmis rankelėmis kruopščiai susirankiodavo visus
trupinius, susikeldavo juos į kraupaus sąkandžio burnelę, galiausiai,
pasistiebusi ant galinių kojų, trūkčiojančiu snukučiu apuostydavo troškų orą ir
dingdavo nežinomuose gyvenimo kalėjimo koridoriuose... Bet vieną kartą toje
pačioje kraupaus sąkandžio burnelėje ji man atnešė kažkokią keistą apdžiūvusią šaknį,
kurią atsargiai perkandęs staiga... tapau nematomas. Nuo to laiko kalėjimo
sienos man neegzistuoja.
Nerijus Laurinavičius
2015-04-16.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą