Balkono reportažai (12). Saulėtekis virš miesto.

Daugiau nuotraukų:

Kaip atsiranda naktis

Jau sutemus Dorotėja (5 m.) su mama grįždama namo klausia:

- Mama, o kur dingo saulė? Taip švietė visą dieną...

- Nusileido, – atsako mama.

- Bet čia juk vandens nėra, tai kur ji galėjo nusileisti? Aaaaaaa... žinau, ji atsitrenkė ir užsimušė...

- Kur atsitrenkė? – nustemba mama.

- Į žemę! – rėžia Dorotėja.

2016 03 13

(Iš)cirkuliavimas

Gatvės-gatvelės –

Gyvenimo siauros

Kraujagyslės.

Kartais tamsios,

Kartais ryškios,

Kartais proziškos,

O kartais sakralios.

Su kišenėlėmis

Ir užančiais,

Su kvapais, slėpiniais,

Katėmis...

Kur tik neįsikuria žmonės!

Kalnuose, vandenynuose,

Upėse ir bedugnėse,

Kraterių pašonėse

Ir džiunglių haliucinacijose,

Terasose, balkonuose,

Kaminuose ir rūsiuos...

Arba tiesiog

Tarpuvartėse.

Visi keliai

Veda į Romą,

Bet geriau

Išcirkuliuokite mane

Į Veneciją,

O paskui

Galbūt

Atrasiu

Savo kanalą

Į atvirą

Kosmoso jūrą.

Nerijus Laurinavičius („Šerkšno tyla“)

2016-02-20

Romos oro uostas. Haliucinacijos, visą naktį laukiant skrydžio į Vilnių.

Nuotrauka – autoriaus, Tivolis, Italija.

Balkono reportažai (11). Besmegenių diena.

Fotoreporteris Ledkalnis
2016-02-15.

Šviesos apmąstymas

Gal leisk

Išrauti

Ąžuolą

Su šaknimis,

Jei Dievo

Nebėra,

Tai kam gyvent

Išvis?

Gal leiski

Unguriu

Sugrįžti

Į Sargasą,

Kad vėl atgimęs

Gerčiau

Tyrą ryto rasą...

Gal šoviniu

Parskrist

Į tamsų vamzdį

Verta,

Kad apmąstyčiau

Šviesą

Paskutinį kartą.

Nerijus Laurinavičius

2016-02-06.

Pulkininkui vis dar parašo

Jau draugai seniai neberašo,

Bet mokesčiai myli be saiko!

Nors ant krosnies sapnuoju be paso,

Jie kas mėnesį skiria man laiko.

Vienas, trys, keturi ir dar nulis,

Štai kablelis, brūkšnys, terminai...

Komunalinė saulė, mėnulis –

Užkoduotosios meilės kerai?

Ir jaučiu, kaip pavydi slapta

Net Gabrieliaus Garsijos herojus,

Jam nerašė gi nieks niekada...

Čia ne krosnis, čia – tikras rojus!

Nerijus Laurinavičius

2016-02-03

Rasos lašelio akiratis

Padovanok man

Rasos lašelio

Akiratį - -

Prieš sudūžtant

Į rytmečio

Žolę,

Prieš išsiskaidant

Į šimtus

Būties veidrodėlių,

Į kuriuos paskui žvelgdama

Prismerkia net - - -

Saulė.

Nerijus Laurinavičius

2016-02-01

Vyšninis vairuotojo sapnas

Mano mašinoj užsiveisė... žuvys!

Džiaugiasi, nardo po šviesų saloną,

Kartais tik timpt nepiktai už alkūnės

Ir pasileidžiam į smagią kelionę…

Viena, pažiūrėki, akseleruoja,

Kita gi žiaunomis sankabą mina,

Trečia nuo stabdžių pyst numuša koją,

Ir pučia keleiviams adrenaliną.

Taip skuodžiam į priekį per šniokščiantį lietų,

Per žiedlapius, sniegą, per vyšninį sapną,

Vargu, sustabdyti kas nors ar galėtų,

Nebent iš spynelės ištrauktumei raktą.

Nerijus Laurinavičius

2016-01-25.

Bengališkoji puota

Man trūko visą laiką kibirkšties

Nuo speigo godžiai kaustomų laidų,

Kai iš visai apkvaišusios nakties

Į nežinią slinkau troleibusu...

Vienintelis tiktai keleivis,

Stikle išpūtęs eketę lėtai,

Kol rytas abejingai raivės,

Po akį vis atmerkdavo namai

Į šią bengališkąją puotą,

Aštriais kristalais smingančią širdin,

Kurią braukiau nesupakuotą

Apnuogintais laidais tolyn - - -

Tolyn.

Nerijus Laurinavičius

2016-01-21

Eschatologinis klausimas

5-erių metų dukra pakeliui į darželį klausia: „Tėti, o kai bus Pasaulio pabaiga ir liks tik vienas žmogus, kas jį palaidos? Jis pats pasilaidos, taaaiiiiip?“

N.L. 2016-01-21

Balta pabaiga

Aš iš sniego išbrist negaliu,

Nes pripustė batus ir mintis.

Šaipos kuojos po sausio ledu,

Sako, žemėje dingo trintis...

Tad stebiu, kaip pro šalį vis čiuožia

Konsultantai, buhalteriai, klerkai...

Ar vienodai šią žiemą užuodžia

Lietuviai, japonai ir lenkai?

Tuoj ir karvėms reikės jau pačiūžų,

Pasikaustę ant slidžių paršeliai,

Neužtenka Saboniui net ūgio –

Užpustyti takai ir takeliai...

Dar norėjau sakyti kažką –

Prie tvoros - pypt - prilipo liežuvis,

Štai tokia ta balta pabaiga,

Kokios nesapnavo nė žuvys.

2016-01-14

Nerijus Laurinavičius

Iškvėptis delne

Oooooo... jeigu kada nors

Sugausiu

Aš tave,

Gyvenime,

Neabejodamas įkąsiu

Į tą vietą,

Iš kurios išdygsta

Vėjas - -

Kad permainų klastingam žvilgsny

Įžiūrėčiau džiaugsmo-skausmo

Kaitą...

Tu dėbsai

Į mane

Štai iš viršaus

Toks abejingai pasikėlęs...

Kaip į drugelį

Netyčiom nutūpusį ant delno - - -

Džiaugiesi tyliai,

Tyliai gi džiaugiesi

Pirštus galįs sugniaužti

Kumštin

Kada tik panorėjęs.

N.L. 2015-11-29.

Ant kaktos parašyta

Dorotėja su mama ruošiasi į spektaklį važiuoti viešuoju transportu, pamato atvažiuojantį autobusą ir šūkteli: „Mama, žiūrėk, ant autobuso kaktos numeris užrašytas!“

2015 11 28.

Tomas Griškevičius. Dviračiu per Mesopotamiją

Tomas Griškevičius. Dviračiu per Mesopotamiją

(specialus reportažas žurnalui „Ledkalnis“)

Visai neseniai grįžau iš Kurdistano. Aplankiau labai skirtingas vietoves: nuo Armėnijos aukštumų Urartijoje, Vano ežero apylinkių iki Sirijos, Irano ir Irako pabėgėlių stovyklų; nuo biblinio Harano liekanų iki krikščioniškųjų asirų bendruomenių Midyate; nuo Gobekli Tepe, seniausios žinomos kulto vietos žemėje, iki „dievo“ Antiocho karalystės Nemruto apylinkėse. Al Džazira arba Aukštutinė Mesopotamija – regionas Artimuosiuose Rytuose.

Vis pamindamas pedalus riedėdavau tarp legendinių Tigro ir Eufrato upių, miegodavau Dievo apraiškų pašonėse, vulkanų papėdėse arba jų krateriuose. Dievo nesapnuodavau, bet perkūną mačiau, griaustinį girdėjau ir lietų jaučiau. Saulė šildė pašonius, vėjas košė ausis, dulkės kibo prie kojų, į vidų be paliovos skverbėsi Mintis...

Dienos žvilgis (33). Čia aš augau...

Nuotraukos Nerijaus Laurinavičiaus.
2015-10-30 Kelmė.

Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas?

- Parodyk bulves, – prašo Dorotėja (5 m.), kai nuskutęs sudedu jas į puodą ir užpilu vandeniu.

- Negi nematei bulvių? – kiek atsainiai atšaunu rodydamas puodą.

- Ooooo, jos nuskendo, – konstatuoja mergaitė ir netrukus pasitikslina, – Nes nemokėjo plaukti, taip?

N.L. 2015-08-22.

Musė for SALE

Dorotėja (5 m.) mėsos parduotuvėje pastebi už šaldytuvo stiklo prie šviežios mėsos skraidančią musę ir entuziastingai klausia: „Ką, musę parduoda?!“

N.L. 2015-08-21.

Kaip įsiviešpatavo kvailiai

Tomas Griškevičius

Kaip įsiviešpatavo kvailiai

Antradienį kalbėjau su profesoriumi. Retai kalbuosi su profesoriais, nes profesoriai retai kalbasi su manimi. Po mūsų pokalbio liko prisiminimas, kurį aprašiau ir noriu pasidalinti.

- - -

Raštą sugalvojo žmonės, kad mažiau kalbėtų tai, apie ką Nieko nežino. Tada Išminčiai ėmė skaityti kitų mintis.Skaitydami vienas kito mintis, jie tapdavo Protingi. Taip atsirado Protingas žmogus. Protingas žmogus pradėjo rašyti ką galvoja, o Kvailiai visa tai skaitė. Kvailiai nieko nesuprato, ką skaitė, bet manė atvirkščiai ir garsiai kalbėjo. Taip Proto vis daugėjo.

Kiti išminčiai sakė, kad minties užrašyti negalima, nes ji tampa žodžiu. Protingi žmonės prieštaravo, o tuos prieštaravimus užrašinėjo. Kvailiai tai skaitė ir dar garsiau kalbėjo. Blogai sutarė Protingi su Kvailiais. Protingiems vis neužtekdavo Proto suprasti Kvailius, o Kvailiams to Proto buvo per daug.

Dienos žvilgis (32). Nekonformistinį meną kuriančiųjų pusryčiai.

Fotoreporteris Ledkalnis.
2015-07-19.

Iš nematomo žmogaus užrašų (32). Gaivių samanų karalystė. Pabaiga.

Net ir dabar visą esybę užlieja toji nežemiška kaitra, kai prisimenu viską apžiojančią liepsną, tuos ugninius liežuvius, stebėtinai tobulai pralaižiusius mums kelią į visai kitokį gyvenimą.

- - -

Kairėje rūkas buvo toks tirštas, kad vos ton pusėn ištiesęs ranką, iš karto nebegalėjai įžiūrėti pirštų. Atrodė, jog čionai nepajudinamai dunkso medžius, krūmus, žvėris ir visa kita į save suėmusi, prarijusi siena. Sėdėjau ant drėgno kelmo ir ramiai žvelgiau tiesiai, tik retkarčiais pasisukdamas į ūkanotąją kairę. Dešinėje šviežiomis samanomis kvepėjo daili nedidelės miško proskynos pievelė, viskas ryšku, aišku, tartum aukščiausios kokybės spalvotoje nuotraukoje. Jei kas paklaustų, ar šiame paveiksle buvo dangaus, atvirai atsakyčiau – nepamenu.

Tobulas šiuolaikinis vaikas

Beveik penkerių Dorotėja svarsto: „Aš kai turėsiu vaiką, visą dieną neleisiu jo prie kompiuterio. Ir jis neverks. O kitą kartą aš jo išvis neleisiu prie kompiuterio ir jis išvis neverks! Tik ašaros...“

N.L. 2015-07-15.

Balkono reportažai (10). Spot the moon (surask mėnulį)

Dienos žvilgis (31). Senieji Vilniaus stogai.

 

Fotoreporteris Ledkalnis.
2015-05-31.

Vaikščiojanti pensija

Pokalbis prieš miegą su ketverių metų dukra Dorotėja.

- Tėti, o pensija ateina tik pas senus žmones?

- Na taip, turbūt, dažniausiai. O kaip ji ateina, gal kojomis? – pasitikslinu aš.

- Taip, kojomis, – neprieštarauja dukra.

- Kaip manai, kiek kojų turi pensija?

- Septynias, – užtikrintai atsako Dorotėja.

N.L. 2015-05-06

Programos tinklelis

Vos tik žvilgsniu užuolaidas

Patraukiu atsargiai į šoną,

Pats vėl įsižiebia

Rytinio lango televizorius,

Saulėtekį šiandien transliuoja

Pieniškai geltoną!

Bet vis dar negaliu

Iš sąmonės išjungt

Nakties kerus.

Paskui, žiūrėk, žuvėdros –

Baltosios korespondentės,

Atrodo, kiaurai per ekraną

Į namus sulėktų...

Kodėl ir vėl dangus pritvinkęs

Kasdienybės šventės?

Nors neturiu antenos, laikraščių

Ir net elektros!

Taip visą dieną

Nieko neveikiu,

O, sako, kenkia!

Stebiu vien plaukiančią

Čiurlionio debesų programą,

Kol vakaras

Kaip peilį

Dieną paslapčia sulenkia,

Naktis ištraukia

Iš Būties rozetės

Mano namą.

Nerijus Laurinavičius

2015-05-08