Tomas Griškevičius. Dviračiu per Mesopotamiją
(specialus reportažas žurnalui
„Ledkalnis“)
Visai neseniai grįžau iš Kurdistano.
Aplankiau labai skirtingas vietoves: nuo Armėnijos aukštumų Urartijoje, Vano
ežero apylinkių iki Sirijos, Irano ir Irako pabėgėlių stovyklų; nuo biblinio
Harano liekanų iki krikščioniškųjų asirų bendruomenių Midyate; nuo Gobekli Tepe,
seniausios žinomos kulto vietos žemėje, iki „dievo“ Antiocho karalystės Nemruto
apylinkėse. Al Džazira arba Aukštutinė Mesopotamija – regionas Artimuosiuose
Rytuose.
Vis pamindamas pedalus riedėdavau
tarp legendinių Tigro ir Eufrato upių, miegodavau Dievo apraiškų pašonėse,
vulkanų papėdėse arba jų krateriuose. Dievo nesapnuodavau, bet perkūną mačiau,
griaustinį girdėjau ir lietų jaučiau. Saulė šildė pašonius, vėjas košė ausis,
dulkės kibo prie kojų, į vidų be paliovos skverbėsi Mintis...
Mintis apie žmones, kurie gyvena vienas šalia kito, kalbasi ta pačia kalba
ir NETGI tiki, jog Dievas yra vienas, bet sako, kad jie yra ne tokie pat kaip
kiti. Galvodavau – kokie ne tokie pat?
Kelyje sutikau daug žmonių: vieni save laikė
kurdais, gyveno turkų pastatytuose miestuose, tarpusavyje kalbėjosi turkiškai,
sakė, tikintys tą patį Dievą, bet turkais savęs laikyti nenorėjo ir dažnas tardavo:
„Aš esu kurdas“. Vienas studentas, kuris laikė save kurdu, sakė, kad turkai –
melagiai. Tas pats studentas norėjo studijuoti kuriame nors geriausiame Turkijos
universitete. Gydytojas, kuris laikė save turku, sakė, kad kurdai – teroristai.
Tas pats gydytojas gyveno kurdų apsuptyje ir gydė juos nuo psichologinių ligų. Maisto
parduotuvės savininkas, kuris sakė, kad turkai yra negeri žmonės, pardavinėjo
produktus, pagamintus turkų manufaktūrose. Karininkas, dirbantis ant kalno,
teigė, kad ten, kur yra kurdų, ten gyvybei iškyla pavojus. Iki šiol nesuprantu,
ką dirba karininkai, t. y. ką jie vadina darbu? Žudyti ar saugoti? Nes jeigu saugant reikia
žudyti, tai kas gali būti saugiau už gyvybę? Saugi mirtis? Kaip jie pasirenka,
ką žudyti ir ko nežudyti? Pagal tautybę? Pagal odos spalvą? Pagal Dievo vardą? O
jeigu ne jie, ne tie paprasti karininkai ir kareiviai, ne tie paprasti majorai
ir generolai pasirenka, nes jie tik vykdo įsakymus... tuomet kas? Kas jiems
įsako žudyti ar saugoti, apginti nekaltus ar grobti kaltus, kankinti
nesutinkančius ar iškelti pritarančius?
Atsakymų daugybė – vienaip mano kurdai,
kitaip turkai. Kelyje sutikau žmonių, kurie tikėjo į Dievą, bet kai kurie ir
netikėjo. Vieni turėjo tą jausmą, kiti neturėjo. O aš vis klausdavau sutiktųjų,
kurie suprato angliškai: „Kaip jūs galvojate: geriau turėti ar geriau neturėti?“ Kvailesnis sakytų: žinoma turėti!
Protingesnis paklaustų: žiūrint ką? Išmintingas gi lemtingai tylėtų ir
tik romus jo žvilgsnis, panašus į tuštumą begalybėje, bylotų: „Jokio skirtumo –
turėti
ar neturėti“. Suprasti ir įsivaizduoti tą žvilgsnį, panašų į tuštumą
begalybėje, yra sunku, ypač ne filosofams, tad jeigu prisiminsite ir norėsite,
kad jį jums atskleisčiau, paprašykite, nutaikę progą.
Sutiktieji turkai dažniausiai būdavo
labiau išsilavinę, daugiau pinigų uždirbantys žmonės – antropologiškai jie buvo
iš Vakarų Turkijos. Skaistesnių veido bruožų, švariau apsirengę, supažindinti
su žodžiu mada ir technologija. Nors ir lemendavo, bet užtat
angliškai! Kurdai žymiai dosnesni, nuoširdesni, bet neišprusę, nemokyti,
dirbantys sunkius fizinės ištvermės reikalaujančius darbus. Bendraudamas su kurdais,
pastebėjau nekaltai išreikštą primityvų jų elgesį.
Įdomių žmonių sutikau kelyje. Man įdomūs
ir turkai, ir kurdai. Nuostabi gamta supa žmogų. Nesvarbu, kokioje šalyje
begyventumėm, jaučiame panašiai. Yra ir Gėris, ir Blogis, ir Laimė, ir Nelaimė,
ir Žmogiškumas, ir Nežmoniškumas. Vieni supras, ką norėjau pasakyti,
kiti nesupras.
Nuotraukos – Tomo Griškevičiaus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą