Dar vienas grupės „Šerkšno Tyla“ koncertas Vilniuje!

2013 m. balandžio 12 d. 21.00 val.

Tilto g. 13, Roast and Beer PUB

Įėjimas – NEMOKAMAS!

Iki malonaus!

Pagarbiai

„Šerkšno Tyla“.

Fotografijos galia

http://www.lrt.lt/mediateka/laidos/K/1438/krikscionio_zodis

Kovo 20 d. 14 val. Parlamento galerijoje bus pristatyta fotografijų paroda „Kunigas Pavelas Volyncevič (1875–1962) – Gyvenimas pro stiklo negatyvą“. Paroda surengta Seimo narės Larisos Dmitrijevos iniciatyva.

Fotografijų parodos autorius – 1875–1962 metais gyvenęs stačiatikių dvasininkas Pavelas Volyncevičius. Dvasininkas jaunystėje mokėsi Vilniuje, čia susipažino su būsima žmona, Lietuvos sostinėje mokėsi jo sūnus. Parodoje pristatomi XX amžiaus pradžioje Vilniaus apylinkėse fotografuoti vaizdai. Nuotraukose – akimirkos iš dvasininko šeimos gyvenimo, parapijiečių susitikimai, paprastų žmonių gyvenimo vaizdai, kurie skleidžia ramybę ir šviesą.

Paroda unikali tuo, kad Pavelas Volyncevičius yra vienintelis dvasininkas fotografas, kuris žinomas XX amžiaus pradžios fotografijos istorijoje. 2009 m. nuotraukas atsitiktinai aptiko žinomi Baltarusijos fotografai, kurių dėka kunigo darbai atgijo naujam gyvenimui. Šiuo metu nuotraukos saugomos Baltarusijos nacionalinio istorijos muziejuje, paroda pristatyta daugelyje Lietuvos miestų ir sulaukė išskirtinio dėmesio ir atsiliepimų. 

Lina Žilytė,

Seimo Ryšių su visuomene skyrius (tel. (8 5) 239 6875, el. p. lina.zilyte@lrs.lt

http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=2443&p_k=1&p_d=133780 

Pagarbiai
Ledkalnis, 2013 03 20.

„Šerkšno Tylos“ koncertas „Artistuose“ (foto)

Dienos žvilgis (16)

Dorotėja ir ukelėlė

„Šerkšno Tylos“ koncertas klube „Artistai“!

Jau šį penktadienį, t.y. 2013 m. kovo 15 d., 20.30 val.

Klubas „Artistai“, Šv. Kazimiero g. 3, Vilnius.

Įėjimas – NEMOKAMAS!

Visi kartu sukurkime jaukų ir įsimintiną vakarą!

Durys – 20.00 val.

Iki.

Pagarbiai,

„Šerkšno Tyla“.

Dienos žvilgis (15)

Kartų virsmas:

Tušti namai

„Sunku pasakyti, tikrovė ar sapnas yra tasai pasaulis, kuriame mes gyvename.“

„Tušti namai“ – 2004 metų Japonijos ir Pietų Korėjos filmas, kurį sukūrė abejingųjų nepaliekantis režisierius Kim Ki Dukas. Jis gi – ir reto grožio kino juostos „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“ autorius.

„Tušti namai“ – filmas persmelktas budistiška pasaulio iliuziškumo dvasia. Subtiliai pasakojama meilės istorija, kurioje pagrindiniu smuiku griežia tyla. Šioji tyla kiek kitokia nei tarkovskiškoji. Pirmus žodžius pagrindinė veikėja ištaria tik pačioje filmo pabaigoje. Tie žodžiai turbūt ir yra raktas, arba, kitaip tariant, raktiniai, atrakinantys surambėjusias širdis. Itin aštrus psichologizmas, kartais gal kiek ir ištemptos ar besikartojančios situacijos, tačiau visa tai vis vien puikiai „sugula“ į nedalomą visumą.

Taigi, sėskime ant motociklo ir, įkvėpę rytietiškos dvasios gaivos, pasisvečiuokime svetimuose tuščiuose namuose, kol šeimininkai negrįžo.

Kartais daiktai lūžta, kartais kas nors juos sutaiso, kartais mes išvis netgi nesveriame.

Nerijus Laurinavičius, 2013 03 04.

Pakvėpuok

Aš tartum plėšrus augalas

Žvelgiu į Pasaulio paslaptį - - -

Ilgesingai ir kantriai…

Į mano lipnų naktinį žiedą

Varva kosmoso sultys –

O viskas juk taip sudėtinga

Ir viskas taip paprasta! –

Pakvėpuok į mane, pakvėpuok

Dar truputį…

Ir žinau, tu vis vien juk nutūpsi

Į skausmo ir grožio nervą - - -

Prieš patekant Saulei

            Prieš patekant Saulei

                        Prieš patekant Saulei

Aš praryju tave

Ir tada užsimerkiam - - -

Į bundančią Dieną…  

Pakvėpuok į mane, pakvėpuok

Dar truputį…

Nerijus Laurinavičius,

2013 02 28

Apsauginis sluoksnis

Apsaugokite mane nuo šiuolaikinio meno, o nuo prisikėlusių Egipto mumijų, skraidančių lėkščių ir Čeliabinsko meteoritų aš pats kaip nors apsiginsiu...

N.L.,

2013 02 22.

Vadinasi, greitai pavasaris…

Elijas įsistebeilija į aplink šiukšlių konteinerį straksinčias varnas ir rėžia:

- O, žiūrėk, jau balandžiai parskrido! Vadinasi, greitai pavasaris…

N.L.,

2013 02 22.

Trumpas patiekalas

- Tau košės išvirti ar užtepti sumuštinį su paštetu? – klausiu šešerių metų sūnaus.

- Sumuštinį, – atsako šis.

Sutepu, o sūnus nepatenkintas spokso ir susiraukęs sako:

- Tėti, bet tai labai trumpas patiekalas...

Ledkalnis,

2013 02 18.

Fotoreportažas iš „Šerkšno Tylos“ koncerto „Brodvėjuje“

Iš nematomo žmogaus užrašų (20). Nebylio byla.

Dievaži, kažkas visgi slypi tuose nuolatiniuose senukų pasisėdėjimuose ant suoliukų šalia daugiabučių laiptinių, vaikų žaidimų aikštelių ar šiaip parkuose-parkeliuose ir greta jų! Kas? Pats iki šiol nežinau, bet slypi! Nepaisant to, ką jie ten beburbuliuotų bedantėmis burnomis, tasai reginys tiesiog spindėte spindi kažko nečionykščio laukimu. Laukimas panašus į bendrą mistinį veiksmą. Veiksmas sustingęs, sąmoningai nesuvokiamas, siejantis visus iki kaulų čiulpų, net jei kiekvienas atskirai ir būtų nepakartojamas kaip zebro kailio raštas... Kažin kas kažkada tikrai nutiks, kažin kas kažkada tikrai pasikeis! Tik kas ir kada? Prisėskime...

Pjerpointas: paskutinis budelis

Pradėti norėtųsi nuo paskutinių šio filmo žodžių perfrazavimo: kerštas nėra Meilė arba Meilė nėra kerštas. Atrodo, savaime suprantama, neginčijama, tačiau ar taip lengvai ir greitai suvokiama, patiriama savuoju kailiu? Ar galima mylėti žmogžudį, kuris, kartais pats nesuvokdamas savo veiksmų, skubotai pasielgia taip, jog „pataisyti“ situaciją tampa nebeįmanoma? O ar galima mylėti budelį, kuris yra neregėtai šaltakraujiškai profesionalus, kuris tik sąžiningai vykdo teismo sprendimą, kuris gerbia aukas ir neliedžia jų niekinti, kuris šimtus žmonių palydėjo iki paskutiniojo slenksčio, skiriančio šį ir aną pasaulius? Ne tik palydėjo, bet ir „nuleido“ tenai, iš kur nebegrįžtama. Greitai ir (greičiausiai) neskausmingai. Pasirodo, galima! Ypač jei tas budelis – tavo tikras draugas, virpančia širdimi, bet neišduodamas savo profesionalumo principų, ant galvos tau užmauna tąjį baltąjį maišelį, kuriame tikrai jau nebėra jokios vilties. Pasirodo, galima netgi jam padėkoti. Padovanoti paskutiniąją šypseną.

Karaliaus kalba

„Karaliaus kalba“ – pusėtinas amerikiečių ir australų filmas. Bet užtat Holivude ši Tomo Hooperio juosta gavo net keturis pagrindinius oskarus: už geriausią vyro vaidmenį, geriausią originalų scenarijų, geriausią režisierių ir geriausią metų filmą. Sunku pasakyti, ar 2010 metais tikrai nebuvo geresnių, tačiau tam tikrą dvasią jis, be abejo, turi, o ir vaidyba išties neprasta – ypač įdomus charizmatiškasis logopedas, visais įmanomais būdais mėginantis įveikti netikėtai Anglijos karaliumi tapusio Jurgio VI kalbos negalią (defektą). Neprastai atkurta ir laikmečio dvasia.

„Šerkšno Tylos“ koncertas „Brodvėjuje“

2013 metų vasario 14 d. grupė „Šerkšno Tyla“ visus visus maloniai kviečia į koncertą-konkursą (Broadwaystar), kuris vyks Vilniaus muzikos klube „Brodvėjus“!

Vieta – Vokiečių g./Mėsinių g. 4, Vilnius.

Pradžia – 21:00.

Įėjimas – nemokamas!

Mums reikia energingo ir nuoširdaus Jūsų palaikymo. „Šerkšno Tyla“ ir Šv. Valentinas įtrauks Jus į muzikos bei poezijos verpetus :)

Pagarbiai, „Šerkšno Tyla“.

http://www.serksnotyla.blogspot.com/2013/01/serksno-tylos-koncertas-brodvejuje.html

Iš nematomo žmogaus užrašų (19). Duona kvepiančios autostrados, keliai ir šunkeliai.

Žinau, žinau, brangusis, neišsisuksi! Ir tu kadaise stabdydavai pakeleivingas mašinas... Tau puikiai pažįstamos garuojančių pakelių paslaptys, kiaurai širdį veriančios žydinčių rapsų dulkės, flegmatiški tešmenuotų žalmargių žvilgsniai beveik iš anapusybės, plačiai išsižergę elektros stulpai – naktinio virpulio paštininkai, į trobeles nepastebimai atnešantys dalelę Tosios Ugnies, kuri gerokai sutemus prilygsta artimiausios žvaigždės spindesiui ir kuri taip traukia nusiplūkusio praeivio, klajoklio akį... Jūs, elektros stulpai, tarsi broliai, sujungti visiems regimais nesunaikinamos bendrystės laidais, tarsi ryškios „A“ raidės (jei akių neapdumia rūkas) besimokantiems skaityti kaprizingus beribių laukų raštus.

Dienos žvilgis (14)

Beržinė sausio vienatvė

Nautilus Pompilius ir grupė Ju-Piter ir vėl Vilniuje!

Po ketverių su puse metų pertraukos, 2013 metų gegužės 16 d. į Vilnių vėl atvyksta Viačeslavas Butusovas (Nautilus Pompilius) su grupe Ju-Piter... Visa detali informacija čia:

http://www.bilietai.lt/lt/event/14956

Prisiminus praeitą koncertą, galima drąsiai sakyti, kad sudalyvauti tikrai verta...

Iki,

Ledkalnis and Co.

2013 01 10.

Išgimdytas pusbrolis

Šešerių Elijas prieš užmigdamas pareiškia: „Aš noriu pusbrolo!“

Ir iš karto pasitaiso:

– Pusbrolio... Ar galite man išgimdyti pusbrolį? Jis užaugtų ir būtų didelis pusbrolis!

– …

N.L., 2013 01 05.

Persikūnijimas

Vilius Dinstmanas

Persikūnijimas

Nematyti dangaus kai prie šulinio merkiasi akys

ir delnų neįpjauna prilietusios ledą kraštinės

taip pamilo vienatvė mane tarsi būčiau nevedęs

tarsi būčiau nupjovęs nuo tilto rūdijančią spyną

tai ko gero šviesiau nei išvis ką galėčiau suprasti

ar paleisti košmarus visus iš degtukų dėžučių

skęsta mano pasaulis lange miesto upėje skęsta

liko trisdešimt dūžių širdies ir dar kelios minutės

ir naktis pailsėti žuvims prie akvariumo sienos

prisiglausti benamiams prie atviro šventinio lango

mūsų niekas nebaus neišskirstys po saule po vieną

viskas laisva aplink ir nuo šiol mano sieloje laisva

už rankovės mane patampyk jei slaptažodis geras

jeigu kelsis mama ir pasiūlys rytinės arbatos

kaip vaikystėje saulės zuikučiai virtuvėje ganės

o dabar danguje šulinių nė pro kur nesimato

Gerokas gyvenimas

Prosenelė telefonu klausia šešerių proanūkio:

- Elijukai, na kaip gyveni?

- Ge- - -rooooo-kai gyvenu! – truputį pamąstęs rėžia proanūkis.

Visiems linkime GEROKŲ ateinančiųjų 2013-ųjų!

Pagarbiai,

Ledkalnis ir kolektyvas.

P.S. AČIŪ visiems buvusiems, esantiems ir būsiantiems kartu.

Neliečiamieji

„Neliečiamieji“ („Intouchables“) – 2011 metų prancūzų filmas, kurį režisavo Olivier Nakache ir Eric Toledano, o pagrindinius vaidmenis atliko François Cluzet ir Omar Sy. Išties galima pagirti tiek scenarijų, tiek režisūrą, tiek aktorių vaidybą! Tai pakankamai lengvo žanro juosta: gaivališka komedija su švelniais dramatizmo lytėjimais. Nenuostabu, visa tai patinka labai plačiam žmonių ratui – turėtų šyptelėti ar net susigraudinti net ir pats didžiausias pasaulio niurneklis. Kai tam tikra meno rūšis ar tam tikrų meno rūšių junginys užgauna plačiąsias mases, nebūtinai tokį reiškinį reikėtų pasipūtėliškai vienareikšmiškai vadinti „pigiu popsu“, „skambaliuku“ ar kaip nors panašiai. Tikrasis menas artėja prie žmogaus širdies, o ne nuo jos tolsta į vien sau ir perdėm (įspūdingas žodis!) rafinuotiems ekspertams suprantamas bei apčiuopiamas aukštumas.

Dievo šukės

„Dievo šukės“ („Edges of the Lord“) – 2001 metais amerikiečių ir lenkų sukurta drama, kuriai būdingas savitas tragikomizmo užtaisas. Režisierius – Jurekas Bogajevičius (Jurek Bogajewicz). Šio filmo scenarijus Lenkijos filmų festivalyje buvo įvertintas aukščiausiais balais.

Veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metu (1942 m.) Krokuvoje. Viena žydų šeima nebeturėdama kitokio pasirinkimo ryžtasi bulvių maiše paslėpti dvylikos metų sūnų Romeką ir taip šis išvengia fašistų nagų bei atsiduria idiliškame Lenkijos kaime pas savo gimines. Tėvų berniukas daugiau niekada nebepamatys. Tiesa, manau, Romeką įkūnijantis aktoriukas pasirinktas tikrai nesėkmingai – prilupkite mane kiemsargio šluota, jis tikrai nė per nago juodymą nepanašus į žydų berniuką!

Ąžuoliukai, ąžuolai...

2012 metų gruodžio 19 d. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje įvyko pirmasis šių metų laidos „Ąžuoliuko“ koncertas. Įvadinį žodį ir palaiminimą tarė pats Vytautas Miškinis, ilgametis šio charizmatiškojo choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Iš ąžuoliukų išauga ąžuolai, kurių šešėlyje kada nors ilsėsimės mes...

Pirosmanis

„Pirosmanis“ – 1969 metais sukurtas gruzinų režisieriaus Georgijaus Šengelajos filmas, kuriame ramiai ir tapybiškai vaizduojamas dramatiškas Gruzijos savamokslio dailininko-primityvisto Niko Pirosmanašvilio gyvenimas. Pagrindinį vaidmenį, beje, atlieka ne profesionalus aktorius, o dailininkas Avtandilas Varazis. Kartais atrodo, jog pats filmas yra tartum paveikslas – gan statiškas minimalizmu dvelkiantis fonas, o jame iš vienos vietos į kitą juda (ne taip jau dažnai) niekur neskubantys personažai.

Pirosmanio svajonė paprasta (kaip ir jis pats) – pačioje aukščiausioje miesto vietoje kada nors pasistatyti medinį namą, su draugais iš didžiulio virdulio gerti arbatą (greičiausiai ir nuostabų gruzinišką vyną!) bei stebėti, stebėti, stebėti, kaip žemai po kojomis juda kasdienis savimi susirūpinęs pasaulis, natūraliomis savo spalvomis bei pojūčiais atgulantis į akimirkos įkvėpimo pagimdytus paveikslus.

Dienos žvilgis (13)

Žiema Salininkuose

- - -

Ryški šešėlinė žiemos persvara

Lobis

Jie visą savo amžių nė neįtarė, kad gyvena ant lobio. Tiesiogine žodžio prasme. Aprašomas namas buvo nepaprastai didelis. Daugybė kambarių, kambarėlių, kambaraičių pragariškai riaumojo nesutramdomu instinktyviu veržlumu gyventi. Gyvenimo sąlygos? Panašios kaip džiunglėse, kur mažesniam ir silpnesniam be galo sunku išvengti didesniojo bei galingesniojo šešėlio. Tikslaus gyventojų skaičiaus niekas niekada nežinojo, net rūsčioji ekonomė Severija, kurios Didžiojoje Namų knygoje atguldavo kiekvienas menkiausias dvikojo ar keturkojo plaukelis. Keturios-penkios kartos čia tarpo tarsi savaime, natūraliai, vieni kitų gerai nepažinodami, nors visus juos siejo vienas ir tas pats Didžiojo namo stogas. Galbūt šiek tiek paradoksalu, tačiau namo gyventojai akis į akį susitikdavo gana retai. Dažniausiai jie vienas prieš kitą tik miražiškai šmėžuodavo tolimesniame-artimesniame akiratyje.

Priešnaujametinis „Šerkšno tylos“ koncertas Kaune!

Visus kauniečius (ir ne tik) nuoširdžiai kviečiame į priešnaujametinį vilniečių grupės „Šerkšno tyla“ koncertą Kaune! Tai bus puiki galimybė „Miesto muzikos“ renginių cikle išgirsti naująjį mūsų skambesį, kurį nuo šiol kartu su mumis kuria ir solo gitaristas Gintaras Sungaila. Pasimatuokime žiemą kartu!

Vieta: Kaunas, Laisvės alėja 56, „City Cafe“ restoranas.

Laikas: 2012 gruodžio 28 d., Penktadienis, 21:00 val.

Įėjimas NEMOKAMAS!

Iki,

Pagarbiai, „Šerkšno tyla“.

Kas geresnio?

- Kas geresnio? – klausiame Elijo 6-erių metų draugės Veronikos.

- Aš! – kiek pamąsčiusi atsako ji.

- O kas blogesnio?

- Elijas! – jau per daug nesvarstydama rėžia Veronika.

2012 11 25,

N.L.

Iš nematomo žmogaus užrašų (18). Ir vėl apie laiką...

Nuo nesulaikomų žirgų kanopų dūžių kietai suploto sniego gabalai kaip skaldomų malkų skeveldros lėkė į beribiu lauku nusidriekusio vieškelio pakeles. Visi mes sėdėjome kinkytose rogėse ir į plačiai atsivėrusius plaučius pasimėgaudami traukėme šviežut šviežutėlę žiemos gaivą. Linksmai pasiutę vežikai azartiškais botagų kirčiais skatinte skatino savuosius žirgus veržtis į Ateitį, į Ateitį, į Ateitį... Vis sparčiau ir sparčiau. Ristūnai, regis, visai dėl to nepyko, o tik geranoriškai šypsodamiesi smeigė palinkusias pasišiaušusias galvas tiesiai į beviltiškai besipriešinančio vėjo skvernus.

Griūvančio dangaus lietus

Beveik šešerių sūnus važiuojant automobiliu staiga susirūpina:

- Tėti, o kas būtų, jei dangus imtų griūti?

- Nieko, paremtume kokiu nors pagaliu...

Pamąsto, pamąsto ir sako:

- Bet juk tuomet toje vietoje, kur durs pagalys, dangus prakiurs ir ims lyti... Tada reikės kažkaip užkimšti...

N.L., 2012 11 08.

Iš nematomo žmogaus užrašų (17). Prezidento vienatvė.

Visi šakalai jau buvo pakirsti kliedesingo įmygio kerų. Jų sunkus ir nerimastingas alsavimas tarsi nestiprus žemės drebėjimas virpino švieslaidžių horizontales. Šakalai irgi miega. Ir pabunda tada, kada reikia.

Prezidento kabinete tvyrojo tiršta svaiginanti prieblanda. Iš pradžių net sunkiai Jį atpažinau. Kai galutinai apsiprato rega, Jo ekscelencijos veido bruožai palaipsniui ėmė ryškėti. Lyg senų gerų laikų fotografija ryškalų tirpinyje. Graikiška nosis, kaktą pusiau dengiantys vos vos garbanoti plaukai, jau gerokai lyžtelėti išmintingojo žilumo liežuvių. Sunkūs akių vokai periodiškai kilnojosi – tai Prezidentas keletą minučių visiškai užsimerkdavo, tai kurį laiką paslaptingai sustingęs stebeilijo į vieną vienintelį tašką priešais save. Nė krust! Daugelis moterų, nepaisant tam tikrų netaisyklingų Prezidento bruožų, būtų pasakiusios, jog Jis buvo gražus. Veido visuma švytėjo sunkiai paaiškinama harmonija bei neapčiuopiamai užburiančia rimtimi. Tai lėmė visai ne tiršta prieblanda, ne viešųjų ryšių įbruktas matymas ir ne aukščiausio šalies vadovo įvaizdžio formavimo mechanizmai.

Ji kareiviui įpila pieno

Ji kareiviui įpila pieno

Į rasos išskalautą stiklinę.

Na, išgerk, balandėli, su Dievu - - -

Akimis štai prabėga Tėvynė...

Iš nematomo žmogaus užrašų (16). Vienuolė ir prostitutė.

Aš visada labiausiai nekenčiau lapkričio. Bet ir dantistų bei chirurgų daug kas dažniausiai tiesiog negali pakęsti. Matyt, lapkritis iki skausmo apnuogina tai, kas kitais mėnesiais būna daugiau ar mažiau pridengta. O tas kosmine pasiutlige užkrėstas vėjas, nuo pakelės krūmų be gailesčio plėšiantis baltas mirties uogas! Šlapias sniegas, iš kampo į kampą šlitinėjantis lietus, dulksna, dangaus ir žemės tešla su visais įmanomais beišsikvepiančio rudens prieskoniais...

Gerumo priepuolis

Beveik šešerių Elijas šeštadienio rytą entuziastingai pažada: „Nuo šiol aš būsiu labai geras: neerzinsiu tėvų, tvarkysiuosiu žaislus, neskriausiu sesutės…“ Ir tuoj pat priduria: „Jeigu nepamiršiu…“.

N.L.,

2012 10 27

Horizontas

Tau atrodo, jog tavo sunkios akys tartum suvertos ant nepajudinamos plieninės ašies. Bet štai ima širdies raktas ir atveržia prikepusius varžtus. Pasileižia, rieda akelės kaip antaniniai obuoliai per drenažo griovius, per statybų aikšteles, per plentą, per laukus bei šunkelius... Mėlynai žalio šaliko link. Tą šaliką žmonės vadina horizontu. Ant horizonto, tarsi ant skalbinių virvės padžiauti mūsų troškimai, lūkesčiai, viltys... Ne taip ir svarbu, kas už jo. Tenais greičiausiai niekados nebus mūsų pėdų. Tik želmenys, šakų galiukai sūnų ir dukterų alsavimu pučiantys prieš nuolatinį kintamumo, permainų vėją. Tačiau kur tu čia bepapūsi?!

Žinok, net jei vieną dieną tu viską viską pamirštum, kertinės šaknies užuovėja vis vien liks tavyje. Tau nežinant, nenutuokiant. O galbūt tyliai žinant, bet nesuvokiant. Tad ganykitės, akys, mėlynai žalio horizonto tolumose, ganykitės ir niekados nepamirškite: ateitis juk vis tiek ne mums, bet ir jos kažkada nebeliks amžinybėj. Tenai yra visų žvilgsnių sankryža.

Nerijus Laurinavičius,

2012 10 22.

Dienos žvilgis (12)

Šventosios Paraskevės parapijos varpų šventinimas:

 

Iš nematomo žmogaus užrašų (15). Skubėjimas.

Negi plačiai upei reikia kur kas mažiau skubėti nei siauram srauniam upeliūkščiui? Kodėl? Ypač, jei ji teka per miestą... Mieste ir taip dažniausiai visi skuba. Tai – jokia paslaptis. Tiesa, ne visada. Kartais ir miestus ištinka sekmadieniai, naktys bei rytai po aršių švenčių. Ar lėta tėkmė gali savyje slėpti gelmę? Po savimi, jei būsime tikslensi. Gal sraunus upeliūkštis tiesiog veržiasi neišnykti, tačiau prasliuogia per pievą kaip įnirtinga gyvatė, o po jos pilvu telieka vien prie žemės paviršiaus prigludusi žolė, vis mėginanti per skrudintą plutą kaip nors išgirsti nualintos žemės širdies dūžius.

Nuodai ir rūkuoti debesys

Penkiametis Elijas įsirita į prekybinį paviljoną-kioskelį ir nosies tiesumu atsiremia į didelius stiklinius indus su ryškiai rėkiančiais įvairiausių spalvų kramtomais saldainiais bei rėžia:

- Mama, kodėl čia padėti nuodai?!, – o po to dar piktokai priduria: „Kad daugiau čia nematyčiau tų nuodų!“

Pardavėjos susižvalgo, nusiprunkščia į kumštelius. Ką daugiau ir bepridursi.

- - -

O kitą rytą eidamas kiemu drėbteli (tvyrojo tirštas rytinis spalio rūkas):

- Aš nieko nematau per tuos rūkuotus debesis!

2012 10 12,

Ledkalnis ir Co.

Ir nieko.

Kelios „Šerkšno tylos“ koncerto akimirkos

Nuoširdžiai dėkojame visiems atėjusiems ir palaikiusiems!