Dievaži, kažkas visgi slypi tuose
nuolatiniuose senukų pasisėdėjimuose ant suoliukų šalia daugiabučių laiptinių,
vaikų žaidimų aikštelių ar šiaip parkuose-parkeliuose ir greta jų! Kas? Pats
iki šiol nežinau, bet slypi! Nepaisant to, ką jie ten beburbuliuotų bedantėmis
burnomis, tasai reginys tiesiog spindėte spindi kažko nečionykščio laukimu. Laukimas panašus į bendrą mistinį
veiksmą. Veiksmas sustingęs, sąmoningai nesuvokiamas, siejantis visus iki kaulų
čiulpų, net jei kiekvienas atskirai ir būtų nepakartojamas kaip zebro kailio
raštas... Kažin kas kažkada tikrai nutiks, kažin kas kažkada tikrai pasikeis!
Tik kas ir kada? Prisėskime...
- Kiauliena nuo gegužės pirmos dienos
pabrangs dviem-trimis litais. Per radiją girdėjau, – deklaravo ryškiai violetine
skarele galvą apsirišusi liesa senutė, kurios įkritę žandai priminė smegduobes
daugiabučio kieme.
- Ajajaj, ajajaj, oi, ui, – iš paširdžių
sudejavo kita, kurią nuvijus nuo suoliuko, į jos vietą galėtumei pasodinti
kitas tris senutes, – Ministras pirmininkas kaltas, tas storžievis žaltys ir
visi kiti politiniai šliužai!
- O mane vakar riebiai prikūlė ir vos
aukštyn kojomis neapvertė kontrolieriai... Bilietuką tai aš pasižymėjau, tik
jis jau buvo kelis kartus lygintuvu „pataisytas“. Tai rupūžės pastebėjo ir kad
pradėjo tūsyti, tūsyti, tūsyti, –
guodėsi garbanota žila senė, kurios kas antras dantis buvo auksinis.
- Meras kaltas, meras kaltas! – iš karto išrėžė stambioji kiaulienos
mėgėja. – Che, che, tikrai meras.
Jos prisirpę žandai net pulsavo iš
pasitenkinimo – regis, apkūnioji visai pamiršo, jog nuo gegužės pirmosios
pabrangs kiauliena.
- - -
Priešais globalias problemas gvildenančias
senes, kitoje šaligatvio pusėje, ant neseniai perdažyto suoliuko, koją ant
kojos susidėjęs sėdėjo pilką sudrožtą skrybėlę ant akių užsimaukšlinęs vyras,
kuris, atrodė, visiškai nereagavo į tai, kas dedasi aplinkui. Jis tiesiog
sunėręs rankas ramiai sau stebėjo šalia smailianosių kaubojiškų batų
tipsenančius bukagalvius balandžius, o šie su visais į gatves pasipylusiais
žmonėmis džiaugėsi pagaliau sugrįžusiu tikruoju pavasariu. Senės į saulėje
sustingusį vyrą taip pat nekreipė jokio dėmesio – regis, jo išvis čionai
nebuvo. Ištižęs popietės tingumas sklandė ore. Būtis palaidomis vaikigalių
gerklėmis bei aimanuojančiais sūpynių girgždėjimais taip riaumojo į visas
puses, kad net tolimiausių neatrastų planetų gyventojai (jei tokių yra) turėjo
bent jau krustelėti ir įdėmiai įsiklausyti – galbūt šioje visatoje esti
paslapčių, kurios dar niekada nebuvo lyžtelėtos...
Globaliai nusiteikusios senės,
neprilygstamos visų galų ekspertės, staiga lėtai lėtai sinchroniškai pakilo nuo
suolo ir jau ruošėsi klibinkščiuoti į savuosius drėgnus bei tamsius urvus,
tyliai glūdinčius abejinguose blokiniuose daugiabučiuose.
- Aaaaaaa, mūsų nebylys! – taisydamasi
gėlėtą rudą sijoną atsainiai pastebėjo stambiakrūtė kiaulienos mėgėja,
žvilgtelėjusi į skrybėlėtą „kaubojų“. – Na, pasėdėk dar, pasėdėk, balandėli,
gal ką ir išsėdėsi kada nors, trauk tave žalios devynerios!
Koją ant kojos susidėjęs ir rankas sunėręs
žmogus atrodė tartum statula – nė motais bobų paistalai...
- Che, che, – sukikeno violetinės skarelės
savininkė. Jos žandų „smegduobės“, regis, akimirką net užsitraukė. – Eime jau,
eime... – Už alkūnės timptelėjo keleivių kontrolės nuskriaustą auksaburnę
kaimynę.
Trijulė išbildėjo į savo kiliminių sienų
vienatvę, kurioje dešimtmečių dešimtmečius ganosi ir niekaip atsiganyti negali
plačiaragiai nesibaigainčių tylumų briedžiai.
- Žinai, gyvenimas yra laikinas atminties
praradimas, – tarė nebylys, staigiai nuo šaligatvio atplėšdamas prikepusias
akis, vos tik aš prisėdau šalia jo. Tos akys buvo ryškiai žalios. Kaip Žaliųjų
ežerų vanduo. Po skrybėlės atbraila jos atrodė tarytumei kelios žvitrios zylės
ant stogo kraigo. Jose vandeningai spindėjo vos vos įžvelgiamas nepaaiškinamas
pamišimas ir savotiškas alkis... Alkis kažką suprasti, įspėti, alkis tuo
supratimu su kuo nors žūtbūt pasidalinti. Pažiūrėjus, vyras jau gerokai buvo
perkopęs penkiasdešimties metų ribą, tačiau pusilgiai tankūs plaukai dar tik
kur ne kur lyžtelėti žilumo liežuvių. Kelių dienų barzdelė smulkiomis
adatėlėmis veržėsi į pavasario vaiskumą.
- Kodėl? – bukai nustebęs paklausiau aš,
nematomas žmogus, vidury baltos dienos, kaip mėgstama sakyti, netikėtai
užkalbintas nebylio.
- Todėl! – atkirto šis ir kiek nervingai
(o gal man taip tik pasirodė) iš delnų sunerties išlaisvinęs abu nykščius ėmė
gan greitai vieną nykštį sukti aplink kitą. Pirmyn ir atgal. Pirmyn ir atgal.
Po kelių minučių supratau, jog, nors nebylys
mane ir užkalbino, jis visai nebuvo linkęs su manimi toliau terliotis (kažin
kodėl įvyko toks staigus persikeitimas?), todėl tariau:
- Prašau man atleisti už įžūlumą, bet gal
malonėtumėte, tamsta, bent šiek tiek paaiškinti, kodėl taip manote...
- Pats pagalvok, ar tu atsimeni ką nors iš
tų laikų, kai dar nebuvai gimęs? Vos gimęs kurį laiką gal ir buvai apgaubtas
tojo Didžiojo Žinojimo, kuris ilgainiui išsisklaidė kaip vasaros rūkas. Tiesa,
sakyti „iš tų laikų“ yra neteisinga, ar ne? Juk jokių laikų tuomet dar nebuvo,
o kažkada, visai greitai, ir vėl nebebus, ačiū Dievui... Vėl pasinersime į
Žinojimą, kurio dabar nežinome. Kaip aklos vištos šlitinėjame iš kampo į kampą,
vaidindami filosofus, transcendentinių pasaulių žinovus-nutuokėjus, visų laikų
bei erdvių santykių ekspertus... Tokie išsipūtę, išsikedenę plunksnas –
pasaulio centrai, užtikrinti iš visų galų paskubomis surankiotomis žiniomis,
išskleidę aplink save arogancijos parašiutus, išskirtiniai, neabejotinai
išskirtiniai, lyg neturėtume tarpkojų... Vadinasi, gyvenimas yra laikinas
atminties praradimas. Niekada nepastebėjai, kad mintis ir mirtis viso
labo tesiskiria viena raide – n ir r: n
– nežinojimas, Nežinia, o r –
spindulys, sugrąžinantis į esmę. Spindulys, sugrąžinantis iš periferijos į centrą,
iš nežinojimo į žinojimą. Taigi, mintis
per mirtį, mirties dvelktelėjimu,
Didžiosios Nežinios, Nerimo rūbą pakeičia Didžiojo Žinojimo, Didžiosios Ramybės
apdaru. Aišku, namo sugrįžtame ne tokie, kokie iš jų išėjome. Kartais net ir
visai nebeatpažįstami, o kai kurie išvis nebegrįžta... Gal kada nors ir sugrįš,
skausmo broliai ir skausmo seserys, kas ten žino... Dažnai klausiama – o kam
tuomet iš viso reikėjo kur nors eiti? Aš irgi neretai taip pagalvoju...
Reikėjo, vadinasi, reikėjo. Mes nusileidome į šitą žemiškąjį šauksmą, į šitą
žemiškąją mėsmalę, širdžių lavą bedugnių kraštais nešėme giliai krūtinėse vis
kažko ieškodami, vis kažko vildamiesi, vis kažką aptaškydami, apdegindami.
Aplipome šunkelių dulkėmis, į panages prisismaigstėme erškėtrožių spyglių. Ar
mus beatpažins net pačios artimiausios sielos? Ką pasakys visų laikų-nelaikų,
visų erdvių-neerdvių Valdovas? Ar mes deramai ir sąžiningai atlikome mums
paskirtas užduotis? Žinai, dabar mąstau, jog laikinas atminties praradimas yra
laikinas mūsų išmėginimas. Bet tu paklausi, o kam to reikia? Negi Šviesiausioji
Karalystė, iškilusi virš visų amžių bei kalnų, turėtų norėti išmėginti atskiras
savo dalis, kurios sudaro Tobuląjį Vienį, dulkančioje, skausmų supančiotoje
žemėje? Nebežinau, ką ir pasakyti...
- - -
Aš irgi nežinojau, ką pridurti. Visa tai
išpyškinęs nebylys vėl įsmeigė žalias pamišusias akis į pilką suskeldėjusį
šaligatvį. Į jo kaubojiškus batus staiga atsimušė nežinia iš kur atšuoliavęs
dangaus mėlynumo kamuolys, kurį iki pat mūsų smagiai pasistriksėdama atsivijo
maždaug šešerių metų pajodžarga – mergaičiukė nubalnotais keliais, į visas
puses nerūpestingai tabaluojančiomis keliomis kasomis ir be kelių priekinių
dantų burnoje.
-
Atsiplasau, – plonu balseliu šelmiškai iškošė ji ir čiupusi apvalųjį savo
džiaugsmą netrukus pradingo kiemų užkaboriuose.
- O ji dar ką nors prisimena? – paklausiau
aš.
- Šį tą, miglotai, – ramiai atsakė
„kaubojus“, nepakeldamas galvos, – Bet greitai nebeprisimins... Žinai, kas yra
baisiausia, gyvenant šiame „laikinajame atminties praradime“? Prarasti dar ir
visą save, išsiskaidant į beprotiškai lekiančias valandas, dienas, metus... Čionai
nieko nėra žiauriau už beatodairišką skubėjimą, kuris išplauna visus esybės
klodus. Negailestingos skubėjimo bangos praryja susitelkimo, susimąstymo kopas.
Mes vis su kuo nors lenktyniaujame, lenktyniaujame, lenktyniaujame, o
galiausiai patys pasiliekame... pirmoje vietoje. Žvelgiant iš galo. Mes įtikime
laikinojo atminties praradimo amžinumu ir nebetikime, kad kas nors galėtų būti
amžiniau... Tačiau argi tai nepanašu į tikėjimą, jog įspūdingų ledo skulptūrų
niekada neištirpdys ne tokia jau įspūdinga, žiūrint iš apačios, Saulė?..
Brrrrrrrrrr....Brrrrrrrrrrrrrr.... – Kaip iš vandens išlipęs šuo nusipurtė
nebylys.
- O kodėl toji senutė Jus pavadino
nebyliu? – pasiteiravau aš.
- O todėl, kad aš jau beveik dešimt metų,
tiek, kiek čia gyvenu, nė su viena iš jų nesu nė karto kalbėjęs, nesu ištaręs
nė vieno žodžio, nors visas jas pažįstu kiaurai, žinau visas jų istorijas... Ir
tuo pačiu nepažįstu nė vienos ir nieko nežinau. Aš tiesiog nerandu progos
įsiterpti, o ir nelabai ką įdomaus galiu apie save papasakoti. Bent jau kol
kas. Aš juk nebylys, nesubrendęs kalbai šioje daugiažodžiavimo eroje... Bet,
dievaži, kažkas visgi slypi tuose nuolatiniuose senukų pasisėdėjimuose šalia
daugiabučių laiptinių, šalia vaikų žaidimų aikštelių, dievaži...
Nerijus
Laurinavičius, 2013 02 07.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą