Nerijus Laurinavičius. Tekstiniai paveikslai (1). Fakelas ir porcelianinis puodelis

Svarbu nežiūrėti po kojomis. Svarbiausia nežiūrėti po kojomis, nes akimirksniu galiu prarasti judėjimo kryptį, kelio pojūtį. Lengvumas išlieka statant pėdą už pėdos, kai veidą gairina šelmiškas pietvakarių vėjas.

Svarbu neužsižiūrėti į žvaigždes. Svarbiausia neužsižiūrėti į žvaigždes, nes akimoju galiu netekti judėjimo tikslo, kelionės jausmo. Mano proseneliai tipena už nugaros. Visa esatimi girdžiu simfoninį jų širdžių plakimą, kuris per amžių amžius tapo įtempto lyno vibracija. Lygiai taip pat ir aš seku savo vaikaičiams iš paskos.

Vienoje rankoje – priekin ištiestas tai staiga įsiliepsnojantis, tai prigęstantis fakelas, o kitoje – tarp delno linijų vos įžiūrimas porcelianinis puodelis.

Fakelas ilgainiui suauga su dešiniąja ranka, toji – su širdimi, o iš širdies driekiasi karioji ranka, porcelianinio puodelio nešėja.

Taip ir keliauju visą gyvenimą: per marianų įdubas, per džomolungmas, per australijas, afrikas, per grenlandijas ir patagonijas… Geležinkelio bėgiais, lėktuvų pakilimo ir tūpimo takais, metro tuneliais, autostradomis ir šunkeliais… Rugiai jau gerokai virš galvos. Per jų laukus, per lubinų pievas, kukurūzų labirintais… Neretai mane aplenkia kaip reikiant įsibėgėję stručiai – ant pečių atgula storas dulkių sluoksnis. Kartais svajoju kitame gyvenime atgimti kengūra.

Tarp delno linijų vos įžiūrimas porcelianinis puodelis šiek tiek virpčioja, tarsi ištiktas nestipraus žemės drebėjimo, bet tai tėra tik lyno vibracija, gravitacinių laukų turbulencija, mano širdies dūžiai, persiduodantis fakelo liepsnos plazdėjimas – visa tai seniai jau tapo vieniu. Visada tikėjau, kad žmogaus širdies laikrodyje gyvena gegutė, kuri Būties kulminacijoje kada nors užkukuos.

O paskui bus jūros pakrantė. Į smėlį įsirėžę pėdsakai, į kuriuos telpa visos mūsų ligų istorijos, iškritę dantys, pamesti ramentai, kardiogramų kreivės, nuotraukų ir filmų archyvai, bibliotekų kortelės, įrėminti diplomai, padėkos ir pagyrimo raštai, iš širdžių plyštantis kvatojimas ir į žemę nesusigeriančios sielvarto ašaros, tarp beržų siūbuojantys lopšiai ir netrukus atvėsiančios urnos… Vėjas išvarto medžius, gyvenimo skersvėjai išvarto sielas.

Žinau vienintelį dalyką – reikia eiti toliau ir nešti tą porcelianinį puodelį. Net jei jūra juokiasi man į nugarą: „Dar nebuvo tokių pėdsakų, kurių nenulaižiau nuo pakrantės“. „Akmenis, ir tuos, aš suvirškinsiu!“, – toliau juokiasi jūra, nuožmioji Sūriosios Substancijos Karalienė. Žinau vienintelį dalyką – reikia eiti toliau ir nešti tą porcelianinį puodelį… Tik kam, kodėl, kuriems galams, po velnių?! „Kad Kūrėjas Tau galėtų įpilti arbatos, stuobry!“, – išgirstu atsakymą, tik nežinau, iš kur jis sklinda… Gal iš sielos gelmių?

Svarbu nežiūrėti po kojomis. Svarbiausia nežiūrėti po kojomis, nes akimirksniu gali prarasti judėjimo kryptį, kelio pojūtį. Fakelas ir porcelianinis puodelis – nedaloma visuma.

Dar prireiks šiek tiek lygsvaros.

 

2021-01-06