Mielas kalendoriau,
Ką tu man pasiūlysi šiandien? Galimybę persiversti į kitą dieną, į kitą kurį nors tarptautinį paminėjimą? O gal išrausi kokia nors valstybine švente, lyg elektrinė spiralė užvirsi gyvenimo prozoje besikapanojančių gyventojų kraują?
Žinai, kai tave prisimindavau, visada apimdavo prieštaringos jausenos: salstelėjęs baugumas, kartus ilgesys, harmoningo cikliškumo giluminis suvokimas (ne visada aiškiai apčiuopiamas), mirties ir gimimo kvapas, vienijančio gedulo ir vienijančios Šventės taurumas, sėjos ir derliaus brandos simfonija… Neretai ir išpūstaakis skepsis, intrigantė ironija lyžtelėdavo gyvenimo šunkelių apdulkintus akinius. Sūrus sarkazmas tarsi užkandis prie tekilos – geidžiamo būvio egzotikos.
Visada patyliukais svarstydavau, ar pajėgsi pasiūlyti mums kai ką daugiau nei laikraštinio popieriaus gylis… Pasišiaušęs atlapaširdėmis dienomis, plevėsuojantis šventų (ir nevisai šventų) vardų vėliavėlėmis tu visuomet kai ką turėjai minty (lyg atidžiai atlikdamas aritmetikos veiksmus)… Plėšomas it sūrio lazdelės, akimirksniu supūnančios istorijos skrandyje, bet…
Viščiuko plunksnomis išskrendantis į Nežinią (o galbūt į Žinią?) tu tarsi bylojai: „Per daug kreipi dėmesį į mane. Verčiau pasimatuok sekundės gelmę“.
(Kitokio atsakymo iš tavęs ir nelaukiu).
2010 07 02
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą