Gyveno kartą Tyla ir Triukšmas. Kaip ir galima būtų spėti, jie vienas kito nekentė. Bet ne, turbūt reikėtų sakyti Triukšmas nekentė Tylos, o Tylai Triukšmas tiesiog neegzistavo. Jai užteko savęs pačios. Savaime suprantama, dėl tokios aplinkybės Triukšmas be galo niršo ir visais įmanomais būdais nėrėsi iš kailio. Jis jautėsi esąs labai reikalingas, o apie Tylą šiuo klausimu buvo visiškai priešingos nuomonės, todėl manė turįs rimtą pagrindą ją niekinti.
Triukšmas labai mėgo:
1. Žmonių delnus.
- Žmonės manimi reiškia pagarbą vieni kitiems! – atvirai puikuodamasis trimitavo jis Tylai, kuri tuo metu įdėmiai klausėsi (ji, priešingai Triukšmui, mokėjo įdėmiai klausytis, o ne vien girdėti), bet neskubėjo atsakyti. – Žmonių delnuose aš išsipučiu kaip mielinė bandelė orkaitėje, – Tęsė Triukšmas, – Aš karūnuoju teatro artistus, simfoninius orkestrus bei jų dirigentus, sportininkus ir cirko žonglierius... Plojimai! Į studiją…
- O manimi žmonės pagerbia išėjusiuosius į Amžinąją Tylą. – ramiai lakoniškai atsakė Tyla, kantriai išklausiusi iškalbingąją Triukšmo litaniją.
- Bet ką tereiškia viena vienintelė nusususi tylos minutė (kuri, geriausiu atveju, tetrunka vos pusę minutės), palyginus su nenuščiūvančiomis ovacijomis, kurtinančiu delnų paukšėjimu ir alpstančiais atodūsiais „Bravo!“?! – atsikirto Triukšmas ir kažkur trumpam išsinešdino.
2. Sporto arenas, futbolo stadionus, naktinius klubus ir turgaus aikštes.
- Be manęs nebūtų laisvalaikio! – toliau pūtėsi Triukšmas, – iš gamyklų, iš ministerijų, iš prekyviečių žmonės skuba į mano glėbį, nes tik aš galiu sklidinai užpildyti jų gyvenimų pūsles ir su bildesiu įprasminti nuo darbų atlikusio laiko likučius! Štai girdėjau vienas protingas žmogus kalbėjo: „Pavyzdžiui, amerikiečiai… jie ateina, jie valgo, jie sėdi, jie žiūri, jie vaikšto, jie ilsisi…“. Tai didžiausias mano įvertinimas, nes manęs ten būna labai daug! Aš netgi moku tyliai verkti iš laimės spragėsių-traškučių ašaromis… Sakau, tyliai, nes dažniausiai pats save užgožiu, praryju…
Iš žmonių delnų naktį pereinu į jų kojas. Visa naktis tampa vienu didžiuliu ir neišvaikomu klubu. Žmonės krypuoja klubais, paryčiais jų eisena tampa panaši į pingvinų, kai kurie namo grįžta pilvais ar nugaromis, o tuo tarpu bundančiuose Pasaulio turguose jau gaudžia kakafoniniai mano orkestrai.
3. Radio siųstuvus-imtuvus, palydovines sistemas.
- Žinau paslaptį, kuri garantuoja visokeriopą sėkmę ir mažiausias sąnaudas, – savo mintis toliau dėstė Triukšmas lyg kam nors būtų tai įdomu, – Tarsi magnetas mane traukia radio siųstuvai-imtuvai, palydovinės sistemos. Tai suteikia unikalią galimybę išsiskaidyti į milijardus mažesnių ar didesnių triukšmukų, triukšmelių, triukšmaičių, tampančių neatsiejama jūsų gyvenimo dalimi. Labai dažnai jūs, žmonės, mane vadinate dainomis, šokiais, šventėmis… O kas man, seniui, gali būti mieliau?!
Tyla labai mėgo:
1. Šventovių palubes ir žmonių širdis.
Ji tvyrodavo bažnyčių, maldos namų skliautuose, presbiterijose, o kai kurie maldų įkaitinti žmonės gebėdavo ją įsiprašyti į savo širdis, į kurias Tyla palaipsniui nusileisdavo neregimais palaimos parašiutais. Žmogaus širdis Tylai buvo potencialus sėjos laukas arba antrieji namai, iš kurių ją taip dažnai išprašydavo.
2. Žvejo valties dugną.
Ji glaudžiai apsivydavo smaluotą paviršių ir lėtai irdavosi kartu su žveju, įsnūdusiu rytinio rūko pataluose. Persipynusiose vandenžolėse jau iš lėto virpėdavo povandeninių plėšrūnių pelekai, o iš po įslaptinančio dumblo pagalvių mažais burbuliukais valties dugno link pakildavo vienas-kitas moliusko sapnas ir mieguistai pabučiuodavo smala persisunkusią Tylą.
3. Pirmųjų pavasario dienų varveklius. Aptirpstantis paviršius iš lėto išlaisvindavo žiemos sugipsuotą Gyvybės kibirkštį, kuri Tylos lašeliais entuziastingai smigdavo į neviltimi beapsileidžiantį sniegą, perskrosdavo paskutiniuosius įšalo filtrus ir pasiekusi Naujam Gyvenimui pribrendusią šaknį imdavo ją be atodairos žadinti…
Tylai užteko savęs pačios. Todėl Triukšmas be galo niršo ir visais įmanomais būdais nėrėsi iš kailio, o kai išsinėrė, nieko daugiau nebeliko, – vien šventovių palubės, žmonių širdys, žvejo valties dugnas ir pirmųjų pavasario dienų varvekliai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą