Logiškai mąstančių žmonių pasaulyje gyveno vienas nelogiškas žmogus. Be abejo, tokių buvo kur kas daugiau, tačiau mus domina būtent šis, kadangi jis greičiausiai iki šiol tebesėdi ant taburetės kažkur netolimoje kaimynystėje. Pats žodžių junginys nelogiškas žmogus truputį nelogiškas, bet mūsų herojaus (?) mąstymo būdas ir net povyza sufleravo būtent tokį apibūdinimą, kuris ilgainiui tapo nepakeičiama ir logiška pravarde, prieš kurią visiškai nublanko vardas, pavardė ir kiti asmens duomenys.
Iš tikrųjų, sėdi susikūprinęs nelogiškas žmogus ant išklypusios taburetės ir lėtai atsakingai kažką drožinėja... „Pavasarinė simbolika, ornamentai...“, – murma sau po nosimi, o ant nepadoriai atsilaupiusių virtuvės grindų jau puikuojasi tuzinas kruopšiai sandariai sumeistruotų inkilų, aplink kuriuos nesuvaikomų gaudynių zuja tiek pat nelogiško žmogaus atžalų. „Paukšteliams, čiulbuonėliams...“, – beveik metafiziškai atsidūsta „šeimos galva“ (tiesa, kandžios ir pavydžios giminės seniai jį jau vadina „šeimos pasturgaliu“), išraiškingai atgal atmesdama pusmetrio ilgumo lygius riebaluotus plaukus...
Kaip tik tuo metu į virtuvę įdarda kubilo formos žmona, kvepianti vėlyvosios gegužės daržovėmis ir ką tik už langų pražydusiais jazminais. „Verčiau dirbtum kokį visuomenei ir šeimai naudingą darbą“, – įsakmiai užriaumoja, – idant kiaurus metus lesinęs veltėdes sparnuotąsias nuoplaišas! Netrukus ji jau gamina gaivius šaltibarščius, nes, kaip viešai deklaruojama vienoje pastarųjų dienų reklamoje, vyrai žino viską, o moterys – tai, kas svarbiausia (!). Pasinėręs į ornamentų daugiaplaniškumą ir inkilų vidaus saugumą bei tylą nelogiškas žmogus regis nė neišgirsta žmonos replikų. Virš basliais paramstytos trobelės griausmingai praūžia naikintuvas, be gailesčio užgoždamas nenumalšinama būtimi plyštančią vaikų sutartinę.
- - -
Dirbo jis kažkada perspektyvioje tarptautinėje kompanijoje ir netgi reikalai klojosi kuo puikiausiai. Už kruopštumą, darbštumą bei sąžiningumą įmonės vadovybė pagaliau ryžosi pakelti pareigose ir, savaime suprantama, pasiūlė didesnį atlyginimą. Tuomet jis ir parašė prašymą. Atleisti iš darbo. „Perspektyva yra tenai, kur nėra jokios perspektyvos“, – sulemeno kažkokį nesusipratimą nelogiškas žmogus ir savaitei išėjo į mišką. Kai grįžo, ėmė virtuoziškai meistrauti inkilus bei kelti juos į nuosavo sklypo medelius, o vėliau savo šedevrais apdovanojo visą sodų bendriją. Visi tik trūkčiojo pečiais, sukiojo pirštus ties smilkiniais, o ypač iš kailio nėrėsi kandžios ir pavydžios giminės: tiek vaikų, tiek rūpesčių, o tas apšepėlis sėdi ant išklypusios taburetės be jokio darbo ir be jokios perspektyvos!
- - -
Taip, tebesėdi... Susikūprinęs... „Viena koja inkile, kita – asloje“, – kaip pats kartais mėgsta pajuokauti... Vienas toks, nelogiškas, nors ir su tuzinu kol kas dar taip pat nelogiškų atžalų bei su retkarčiais įsakmiai užriaumojančia kubilo formos žmona. Nosis vis labiau tampa panašesnė į snapą, o lygūs riebaluoti plaukai – į sparnus. „Kada nors pats save įsikelsi į medį!“, – sąmojingai nusišypso pati ir pro atlapotą virtuvės langą į begalinę kūno erdvę siurbia neseniai pražydusių jazminų aromatą. Kandžios ir pavydžios giminės, išsiskaidžiusios kažkur daugiabučiuose (lyg morgo stalčiuose) tuo tarpu kuo puikiausiai susieja visas praktines logiško gyvenimo grandis, jų veidų oda lygi, šiek tiek pabalusi, jie žino, kur prasideda gerovė, kaip ji rutuliuojasi, o pabaiga daugelis apskritai nelinkę tikėti, nes tai, jų manymu, šiek tiek neįmanoma ir gerokai nepatogu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą