Dundėjimas

Jis negalėjo prisiminti, kurią akimirką visa tai prasidėjo. Ausyse staiga ėmė kurtinamai ūžti ir stulbinamai dundėti, tarsi tūkstančiai laukinių arklių negailestingomis kanopomis tryptų kruvinais žolės gabalais plyštančią žemę. Tarsi tūkstančiai reaktyvinių lėktuvų variklių negailestingai gaustų kukliame bendrabučio kambarėlyje.

- - -

Tiesa, bendrabutyje jis niekada negyveno. Jau dvidešimt penkerius metus jam neteko naudotis viešojo transporto paslaugomis. Logiškai mąstant, tiek pat laiko neteko naudotis ir iki raudonumo įkaitusiomis keleivių kontrolės „paslaugomis“. Tačiau nepagalvokite, pėsčiomis jis tikrai niekuomet nevaikščiojo. Orumas neleido. Nei vienas kaimynas, bendradarbis, giminaitis, draugas, nedraugas ar šiaip pažįstamas niekada nematė jo ramiai vaikštinėjančio ar bent jau nerimastingai vizguliuojančio kuria nors kryptimi. Jo sėdynė, – užpakalis, liaudiškai tariant, – buvo neatskiriamai suaugusi su lengvojo automobilio sėdyne. Patologija. Lengvąjį automobilį jis nepaprastai mylėjo, o ši meilė buvo itin sunki. Sunki meilė lengvajam automobiliui. Sunki ne dėl to, kad sunku buvo mylėti, o dėl to, kad ji buvo labai prasminga bei turininga, žodžiu, be galo prisotinta. Elegantišku rankos judesiu aistringai sukdamas vairaratį jis, kupinas „palaimos“, į lengvojo automobilio sėdynę iš lėto suleisdavo tiesiojoje žarnoje susikaupusias dujas. Tai buvo savotiškas bučinys, išreiškiantis prasmingą prisotintą meilę.

Du (baigti) aukštieji universitetiniai išsilavinimai, aukso vertės darbas tarptautinėje kompanijoje (iki grabo lentos), privatus triaukštis namas Vilniaus priemiestyje, apjuostas trijų metrų aukščio tvora ir palei ją zujančiais trimis nutukusiais rotveileriais (kurie, beje, nebuvo tokie išprusę kaip šeimininkas), gyvybės draudimas nepadoraus pavadinimo draudimo bendrovėje, kaupiamasis pensijų fondas, iš anksto išpirktas sklypas prestižinių kapinaičių darže… Žodžiu viskas, ko tikram žmogui trūksta iki pilnos laimės.

Tačiau laimingas jis nesijautė. Tiksliau tariant, jautėsi visiškai nelaimingas ir vienišas. Meilė jam nesisekė (išskyrus, aišku, meilę lengvajam automobiliui). Visą gyvenimą moterys jį tik išnaudodavo, todėl jis jas vadino gyvatėmis arba siurbėlėmis. Į penktą dešimtį jau kopiantis visiškai savimi pasitikintis augalotas vyriškis atžalų visgi neturėjo. Nesulaukė tokios Dievo (kuriuo nelabai tikėjo) malonės. Jis apskritai beveik niekuo netikėjo. Tikėjo tik pačiu savimi, metro įstrižainės plokščiaekraniu televizoriumi ir kartais horoskopais (tuomet, kai jie pasitvirtindavo). Žodžiu, nuo pat mažų dienų buvo savo paties likimo kalvis.

- - -

Baltarankis savo paties likimo kalvis. Viskas galbūt taip ir būtų baigęsi laimingai, tačiau… Tačiau nežinia kurią akimirką prasidėjo tas nelemtas kurtinantis dundėjimas. Dundėjo visur ir visada. Net kai mylėjosi su numylėtuoju lengvuoju automobiliu. Nuo ryto iki vakaro, net naktį negalėjo ramiai pailsėti, o šiek tiek paviršutiniškai nusnausti pavykdavo tik prieš patį rytą. Kam nors prisipažinti buvo gėda. Orumas neleido. Bet ilgai taip tverti jis negalėjo, nes būtų tekę anksčiau laiko pasinaudoti nepadoraus pavadinimo gyvybės draudimo bendrovės paslaugomis. Pirmas patikimas žmogus, išklausęs keistą paciento išpažintį, buvo gerai visuomenėje žinomas psichoterapeutas, kuris, deja, tik gūžtelėjo nerangiais pečiais ir neįskaitomu gydytojo raštu išrašė siuntimą į Parko gatvę. Dundėjimas nesiliovė, o kartais atrodė, jog net ir intensyvėjo. Mūsų herojus sumanė savų dundėjimo malšinimo priemonių: vieną nykų vidurnaktį neapsikentęs įkišo ūžiančią galvą į prabangų „Versači“ klozetą ir negailestingai nuleido vandenį. Tačiau ši priemonė, be abejo, nebuvo veiksminga.

Teko imti atostogų „savo sąskaita“ (kad jokiu būdu nesužinotų bendradarbiai) ir visgi važiuoti į Parko gatvę. Bet apstulbę medikai konstatavo visiškai puikią psichikos sveikatos būklę ir tik iš mandagumo skyrė trečią gydymo režimą, o tai reiškė, kad pacientas galėjo trumpam išeiti savais reikalais už ligoninės sienų. Po neįtikėtinos pertraukos mūsų herojus mįslingai už nugaros sunėręs rankas pagaliau šiek tiek pasivaikščiojo pėstute pavasariškai šiltu parku (nors buvo jau gruodis, o mieste kičiškai šurmuliavo prieššventinės nuotaikos). Net kurtinantis dundėjimas vakarop šiek tiek pritilo. Tačiau laikinai.

Viskas laikina šioje žemėje. Kaip ir trečias režimas. Tik dundėjimas sprogstančioje galvoje atrodė amžinas. Po pasivaikščiojimo parke lyg ir niekas nepasikeitė. Išskyrus vieną esminį dalyką. Jis išmoko vaikščioti! Net įsižeidusi pavydulinga lengvojo automobilio sėdynė pamanė, kad šeimininkas ją išdavė – susirado meilužę.

Štai mūsų herojus nukabinęs nosį kaip benamis šuo kiūtino moderniai atnaujinta Rotušės aikšte. Net pavieniui spragsinčių petardų driokstelėjimai nesugebėjo užgožti vis intensyvėjančio nerimo ir besaikio dundėjimo. Rotušės aikštės centre jis nedrąsiai stabtelėjo prie itin taisyklingos nepriekaištingos formos kalėdinės eglutės. Tuomet mintyse išryškėjo prieš keletą dienų vieno pažįstamo poeto išsakytas pastebėjimas, jog šios eglutės spygliai nenatūralūs. Jie iš tikrųjų buvo dirbtiniai. Tą dieną pažįstamas poetas aršiai ginčijosi su mūsų herojumi, nes jų pažiūros kardinaliai skyrėsi. Poetas manė, kad eglutė geriau jau būtų visiškai kreiva ir neproporcinga, išretėjusiomis šakomis, bet užtat visiškai tikra, atkeliavusi iš gūdaus lietuviško miško ir kalėdiškai gaiviai kvepianti natūraliais sakais bei kankorėžiais. Mūsų herojus tą dieną tėviškai plekšnojo jaunam poetui per petį ir sakė, kad jaunam žmogui galima atleisti už tokį patetišką romantizmą. Labiau patyręs ir progresyviomis liberaliomis idėjomis persisunkęs plekšnotojas buvo įsitikinęs, jog globalizmas yra nepaprastai pozityvi pasaulėžiūra, todėl, jo manymu, kalėdinės eglutės Vilniuje, Dubline, Niujorke, Tokijuje, Amsterdame ir visuose kituose pasaulio miestuose privalo būti visiškai identiškos. Kaip ir kalėdinė dvasia. Visiškai identiška visame pasaulyje. Labiausiai kalėdinę dvasią, jo galva, atspindi kultinis kalėdinis filmas „Vienas namuose“ („Home Alone“), kurį jaunasis patetiškas romantikas-poetas vadino vakarietiško debilizmo klestėjimo viršūne, tikrosios kalėdinės dvasios sampratos visiška desakralizacija, pigia amerikietiška pornografine bukaprotiška vaikų ir skystadvasių jų tėvų dauninimo priemone. Už tokį tikslų skambų apibūdinimą poetas susilaukė kandžių priekaištų ir juodu netgi rimtai susikibo. Tą kartą mūsų herojus prarado pirmąjį savo dantį. Nepaisant to, jis ypač mėgo švepluodamas tarti kai kuriuos labai skambius ir prasmingus žodžius, kurių vartojimas, jo manymu, savaime nepaprastai taurino žmogų ir jį iškeldavo vienu laipteliu aukščiau už visus kitus, pavyzdžiui: minėtasis „globalizmas“, „nekvestionuojama opinija“, „vargu bau“, „manding“ ir kai kurie kiti.

Tais metais ne tik kalėdinė eglutė Rotušės aikštėje buvo dirbtinė, tačiau ir sniegas krito dirbtinis. Jis buvo labai patogus ir nekenksmingas: nepurvino, nešlapino, įkyriai nelindo į akis, neužvertė tarpuvarčių ir skersgatvių, žodžiu, tikra pasaka. Tiesą sakant, prieš šventes sniego visai nebuvo, išskyrus tą atvejį, kai italai Vilniuje filmavo „Karą ir Taiką“.

- - -

Tuo metu mūsų herojaus viduje vyko tikras šaltasis karas. Jis jau buvo net pasiryžęs atsisakyti būsimos savo pensijos, kad tik pavyktų pasirašyti taikos sutartį su teroristiniu dundėjimu, kuris ne tik nesiliovė, bet ir dar labiau sustiprėjo ir tapo panašus į įkyrų agresyvų beldimąsį į iki kamino užpustytos trobelės duris tamsią niūrią pūgomis bei speigu šėlstančią paskutiniąją metų naktį.

Šalia cerkvės Rotušės aikštėje jis nevėkšliškai užkliuvo už kažkokio pailgo virpančio objekto. Pasirodo, tai buvo išmaldos ištiesta sulysusi ranka, kuri priklausė nuo galvos iki kojų šaliku apsijuosusiai nenusakomo amžiaus senučiukei. Ji patyrusiu bei užgrūdintu žvilgsniu kiaurai pervėrė chaotiškai svinguliuojantį mūsų herojų ir nusprendė, kad tikėtis apčiuopiamos paguodos arba malonės visiškai neverta. Be abejo, ji buvo absoliučiai teisi, nes jo šykštumas tiesiog spindėte spindėdavo pilkšvame veide, todėl kai kurie gyvenimo nuskriausti žmonės jo žvilgsnio vengdavo arba net paniškai bijodavo.

Tačiau įvyko visiškai netikėtas ir sveiku racionaliu protu nesuvokiamas įvykis. Mūsų herojus iš vidinės prabangaus palto kišenės užtikrintu rankos mostu ištraukė kaip erkę išpampusią tikros krokodilo odos piniginę ir net neužsimerkdamas bei nevirptelėdamas su visomis kreditinėmis, vizitinėmis kortelėmis, litais, eurais, doleriais, šekeliais ir kitomis konvertuojamomis valiutomis įspraudė ją senučiukei į raukšlėtą delną, kuris nuo svorio žaibiškai linktelėjo žemės pusėn, tarsi kas nors į delną būtų netikėtai įgrūdęs 64 kilogramų svarmenį.

Visa tai įvyko ypač greitai, niekas nieko nepastebėjo. Netrukus apstulbusiai senučiukei prieš akis šmėstelėjo keistuolio nugara, kuri tarsi miražas ištirpo už šventovės durų.

Nežmoniškas dundėjimas ir beldimasis liovėsi. Ore virš vienišo miesto žibinto sužibo gaivi, išsilaisvinimu pulsuojanti pirmoji tikroji snaigė. Vietoje nenustygstantis prieššventinis miestas apkurto sunkaus palaiminto varpo dūžiuose: bam, bam, bam, bam...

2006 12 15