2010 m. rugsėjo 30 d., ketvirtadienis

Išeitis

Vienintelis išties gelbstintis dalykas gyvenimo rutinoje ir sunkumuose įklimpusiam žmogui yra galimybė bent trumpam išeiti iš savęs paties. Bent iš dalies pabandyti pamatyti save, artimuosius ir visą kasdienę aplinką taip, kaip ją regi Tas, kuris yra nekintanti Amžinoji Meilė.

Neišmatuojamai gilią sausio naktį sugebėti išbristi iš nebepakeliamai apsnigtos trobelės ir staiga pastebėti... tebespindinčią šviesą savuose languose, už kurių įmigusių vaikų blakstienas švelniai bučiuoja prosenelių maldos, būdoje į išgulėtus šiaudus virpulingai atsidūstantį kiemsargį, apsvaigusį nuo pilnaties satelito transliuojamų Visatos sapnų, iš kamino vis dar teberūkstantį dūmą (malkų dvasią?) į visaaprėpiančio Kosmoso langelius-žvaigždutes, pro kurias į nusiplūkusį žmogų gailestingai žvelgia Amžinoji Šviesa...

N.L.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą