Laimės?
Ir kur ją neši,
Laviruodamas
tarp
Pažirusių
šukių…
Gal
gali šįryt užsukti
Pas
mane į svečius?
Laiptinės
durų kodas
Toks
ir toks.
Jei
nepasieksi durų skambučio,
Paprašysiu
Išnykusio
laiškininko,
Kad tave kilstelėtų.
Seniai
manęs niekas
Nebelanko,
vore.
Ai,
meluoju:
Kartais
pasibeldžia
Keli
Jehovos liudininkai
Ir
vienas antstolis.
Jie
tokie panašūs,
Po
šimts sąskaitų!
O
gal jau silpsta regėjimas
–
Senatvinė
toliaregystė?
Gali
nesiauti, vore,
Nors
ir neturiu namų šeimininkės,
O
tavo kojos net visos aštuonios,
Iš
tavęs galėjo išeiti geras aštuonkojis.
Prisėsk,
išgersim kakavos,
Pakalbėsim
apie reikalus.
Tu
net neįsivaizduoji, vore,
Kokiu
tinklu virto pasaulis –
Tikra
sielų gaudyklė!
Viskas
taip priartėjo,
Kad
net be galo nutolo.
Žinok,
jau niekas nebelipa į stulpą,
Kad
nakčiai mieste įžiebtų žibintą.
O
kaip tavo akys?
Kaip
skamba
Iščiulptų
vabzdžių tuštybė?
Ore
tebesiplaikstant dulkėms
Ir
konfeti atplaišėlėms…
Iš
kur tu gauni laimės, vore?
Ir
kur ją neši?
Laviruodamas
tarp
Tirpstančio
sniego upelių…
Nepastebimai
apeidamas tuos,
Kurie
tavęs bijo.
Kai
grįši,
Parašyk
man laišką, vore,
Nes
niekas manęs
Taip
nebedžiugina,
Kaip
pajuodavusi eilutė
Elektroninio
pašto dėžutėj.
Nerijus
Laurinavičius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą