Seneli, ar gali
Bent
trumpam sugrįžti?
Su
tuo pačiu protu ir siela,
Su
kuriais išėjai…
Parpėdinti
atgal
Per
girgždantį švarų
Sniegą
Pamiške,
Ten,
kur kartu į ėdžias
Stirnoms
kimšdavom šieną…
Seneli,
ar pas jus ten viskas
Taip
tobula?
Kad
visas mums likęs laikas
Atrodo
nieko vertas?
Bet
net ir žvaigždės
Kartais
krenta
Į
Žemę –
Net
ir jos įtaria,
Kad
čia dar gali būti įdomu.
Ar
gali nors trumpam
Sugrįžti?
Seneli,
man beprotiškai
Skauda
Žiūrėti
į tariamą laikroduką
Ant
laibo riešo,
Į
vaikystės tirpstančią snaigę,
Kuri
visus mus apgavo,
Kaip
ir tu,
Tada
išėjęs,
Kai
dar bandžiau atplėšti
Užsiklijavusį
akies voką,
Kad
pažvelgčiau, kur
Patraukei,
Kai
visas pasaulis
Eilinį
pavasarį
Kraustėsi
iš proto
Su
visomis savo bitėmis,
Skruzdėlėmis
ir drugeliais.
Ne,
seneli, čia ne šokolado plytelės,
Čia
mūsų šviečiantys išmanieji kelrodžiai,
Dėl
jų mes viską žinome –
Tau
išsikraustant tokių dar nebuvo –
Kas
iš to, skauda ne ką mažiau…
O
pas mus nėra to,
Ką
turite jūs tenai, amžinybėje.
Vis
vien sugrįžk bent trumpam,
Pas
mus čia ne taip ir nuobodu…
Ne,
seneli, čia ne aviliai,
Čia
paštomatas,
Ir
aš, tasai akiniuotas septynmetis berniukas,
Tas
pats,
Trypčiojantis
nuo vienos ant kitos kojos,
Laukiantis
paryčiais,
Kol
dar miega visi kurjeriai…
Nerijus
Laurinavičius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą