In memoriam Vytautas Dapkus. Augustinas

Nerijus Laurinavičius

„Užsimerkiu ir regiu visus tuos skrydžius…“, – vos suturėdamas ašaras sako Vytautas Dapkus, kažkada šioje žemėje pakrikštytas Augustino vardu. „Atsimerkiu ir matau tikrovę: visus tuos apgailėtinus asocialius tipus, dėl flakončiko odekolono ar cigaretės pasirengusius vienas kitam suvaryti peilį į šonkaulius… Ojoj, geriau jums to nematyti, geriau niekada neatsimerkti…“, – toliau graudinasi Augustinas.

Jis vienoje iš priplėkusių Vilniaus nakvynės namų „kajučių“ kiekvieną kartą prieš užmigdamas panyra į pro lėktuvo iliuminatorius kadais regėtus debesis ir į snieguotas kalnų viršūnes. „Tai buvo gyvenimas, tikras gyvenimas!“ Kas jam belieka – nebent alsuoti praeities vizijomis: dabartis slegianti ir sunkiai pavelkama kojomis, kurių funkcijas galiausiai perima neįgaliojo vežimėlio ratai, o ateitis… kokia ten dar ateitis, kiek jos ir beliko…

Gimė Augustinas Vokietijoje iš karto po Antrojo pasaulinio karo. Jis pasakojo ir daugiau savo praeities detalių, bet, deja, atmintis krečia fokusus – sunku ką ir beprisiminti. Gal kas nors iš su juo bendravusių užpildys šią spragą. Šeimai grįžus Lietuvon, kai jau buvo paaugęs, berods, mokėsi kažkokiame netoli Trakų veikusiame internate, dar vėliau, pasak jo paties, kažin kokiais būdais prisišliejo prie (moterų?) krepšinio komandos trenerių štabo ir taip į jo gyvenimą įsiveržė skrydžiai... Interneto platybėse bandžiau ieškoti informacijos, bet nieko užčiuopti nepavyko. Skraidė po visą tuometinę Tarybų Sąjungą. Kai Augustinas apie tai pasakodavo, visas panirdavo į nenusakomą euforiją – sunku net būdavo atskirti, ar tai išgaravusi tikrovė ar neapčiuopiama vizija, teikusi stiprybės ir jėgų visam likusiam benamio gyvenimui.

Bent trys į šipulius subyrėjusios santuokos… Taip, kaip į šipulius dūžta lėktuvai, įsirėžę į kalnų sienas. Šen bei ten pažirę vaikai (apie juos, kaip ir apie buvusias žmonas, jis užsimindavo itin miglotai) ir, žinoma, visus gyvenimo krantus išgraužęs, išėdęs alkoholis… Galiausiai Augustinas tapo benamiu, nuolatos priklausančiu nuo nakvynės namų administratorių malonės.

Ir nors visiems žinomas žodis BOMŽ reiškia – Без определенного места жительства – nė vienam niekada nebūtų apsivertęs liežuvis Augustiną pavadinti bomžu. Jis visada atrodydavo pasitempęs (net ir tada, kai ištikus rimtoms kojų bėdoms, jau sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje), visuomet dėvėdavo švarų kostiumą, visuomet pasirišdavo kaklaraištį ir užsimaukšlindavo srybėlę.

Jis niekada Vilniaus gatvėse neprašydavo išmaldos (iš nepažįstamųjų), kad ir kaip sunku kartais būdavo sukrapštyti reikiamą sumą nakvynės namų mokesčiui susimokėti. Vėliau gaudavo šiokią tokią minimalią pensiją, kurios vargiai užtekdavo pačioms būtiniausioms reikmėms ir šio sunkiai tveriamo gyvenimo nuskausminamiesiems – vienam kitam buteliui stipresnio alaus ar spirituoto vyno, vienai kitai cigaretei ar suktinukei… Kas be nuodėmės, tegul meta plytą į Vilnelę.

Tai vieni, tai kiti jam vis padėdavo – tai krikščionių ortodoksų bendruomenės, kuriai priklausė, nariai, kunigai, tai pažįstami, tai dar kas nors. Taip Augustinas ir bastėsi Vilniaus Senamiesčio gatvėmis ir gatvelėmis. Kol nešė kojos – kojomis, kai nebenešė – rankomis sukdamas neįgaliojo vežimėlio ratus.

Augustino rankų pirštai buvo laibi ir ilgi – nors ir retai pramankštinami, jie mikliai imdavo lakstyti pianino ar fortepijono klavišais. Tokių akimirkų jis laukdavo nekantraudamas. Šį benamį neretai galėdavai sutikti Vilniaus mokytojų namuose, vienoje ar kitoje kavinėje, kurių savininkai jam leisdavo pagroti klavišiniais. Tokiomis akimirkomis Augustino siela kaipmat atsigaudavo ir imdavo lengvai sklęsti virš gyvenimo sunkumų bei rūpesčių, virš kasdienio nerimo dėl pastogės.

Iš kur jis išmoko gan plastiškai improvizuoti – vienas Dievas težino. Tas pats Dievas turbūt ir šokti jį išmokė. Pasitempęs, apsirėdęs švariu kostiumu, pasirišęs kaklaraištį Augustinas šokdino damas ir net daugybę metų priklausė kažin kokiai periodiškai besirenkančiai šokių entuziastų grupei, kurią lankė vyresnio amžiaus žmonės. Turbūt nė vienas nė neįtarė, kad šitaip galima suktis ratu neturint namų! Vėliau apie šokti mėgstančius bendraminčius Augustinas atsiliepdavo su itin didele nostalgija.

Jis nuolatos, vos tik pasitaikius progai, sprukdavo iš nakvynės namų, šitaip pakildamas virš buitinio alkoholizmo, virš agresyvios tikrovės šonkaulių, į kurių tarpus vis kėsinosi aprūdiję gyvenimo peiliai, virš utėlėtų galvų, virš priplėkusių valdiškų įstaigų „kajučių“… Jis priimdavo komuniją, jis užsigerdavo stipriu alumi, jis godžiai užsirūkydavo, jis pozuodavo įvariems žinomiems dailininkams ir dar tik besimokantiems tapyti (jį nutapė ir mūsų bičiulė dailininkė Agnė Juškaitė), ir net filmuose suspėdavo nusifilmuoti. Taip, taip, ne vienoje kino juostoje įamžintas benamis Augustinas. Tai stambiu planu šmėkštelėdavo filme apie popiežių, tai išdygdavo „Švyturio“ alaus reklamoje, kurioje tapo didvyriu, visu kūnu sulaikydamas per miestą pasileidusią riedėti alaus statinę, o paskui, pagal scenarijų, sugipsuotais kaulais su visa minia į viršų keldamas bokalą už neblėstantį gyvenimo džiaugsmą.

Plačiai besišypsodamas Augustinas pasakodavo apie tai, kaip per pertraukėlę, filmuojant juostą apie popiežių, su keliais bičiuliais paslapčia sliūkino į parduotuvę nusipirkti alaus ir cigarečių. Apsirėdę kunigų apdarais!

Jis net rateliuose atvažiuodavo į parodų atidarymus, koncertus… Kol turėjo daugiau jėgų, kol galėjo vaikščioti, šitaip įsitraukdamas į įvairias veiklas, ne tik pakildavo virš nakvynės namų kasdienybės, bet dar ir gaudavo šiokių tokių pajamų.

O paskui atsisakė veikti kojos. Ant vienos iš jų „pražydo“ rožė-nerožė, kas ten supaisys, bet reikalai palaipsniui vis prastėjo, kol galiausiai dėl nebesuvaldomų žaizdų teko net operuoti, kol galiausiai gydytojai į koją suvarė kažin kokį strypą-nestrypą ir tapo visiškai aišku – Augustinas daugiau nebevaikščios. Kas bent akies krašteliu regėjo nakvynės namų buitį, kuo puikiausiai supras, kad nevaikštančiam žmogui tenai dar gerokai sunkiau vilkti gyvenimo naštą. Nepaisant tokių aplinkybių, mūsų bičiuliui dėl kambariokų nesupratingumo vis tiek kartais tekdavo ropštis į antrąjį dviaukščių lovų aukštą. Paskui kažkas pasigailėjo ir užleido vietą apačioje.

Net ir po tokių išbandymų Augustiną vis vien galėdavai išvysti Vilniaus senamiestyje, tykiai sėdintį ratukuose, šį tą gurkšnojantį ir ramiai stebintį pro šalį slystantį nesibaigiančios gyvybės srautą.

O štai žiemomis žvėriška būtis kur kas labiau išskleisdavo savo nagus. Tekdavo vis dažniau lindėti priplėkusiose benamių „kajutėse“, kol lietus, šlapdriba ir sniegas iš visų pusių be gailesčio talžydavo nakvynės namų „laivą“. Augustinas bandydavo skaityti, bet ne visada tai pavykdavo, nes visiškai asocialūs ir brutalūs tipai dažnai tiek prisisprogdavo degių skysčių (nors tai nakvynės namuose griežtai draudžiama – kur tu suvaldysi tokią aistrą!), kad „kajutėse“, virtuvėlėje ir dušuose skraidydavo buteliai, peiliai ir kitokie po ranka pasitaikę daiktai.

Vienintele atgaiva ir išsigelbėjimu jam tapo Vilkpėdės slaugos ligoninė, į kurią nė vienas bent kartą joje lankęsis gyvas padaras niekada nebenorėtų sugrįžti. Net blakės, maistinės kandys ir tarakonai. Bet Augustinui tai kuo puikiausiai tiko – visų pirma tenai jis pailsėdavo nuo brutalių asocialių puotų, šiašiavietėje ar aštuonvietėje palatoje turėjo savo lovą, kurioje galėdavo skaityti, ligoninės personalas kasdien atnešdavo karšto maisto, jis pabendraudavo su kur kas įdomesniais ir taikesniais žmonėmis, o dar ir pianinas dunksojo poilsio kambaryje, kuriame meniškos prigimties benamis galėdavo pramankštinti laibus pirštus.

Šaltuoju atgrasiuoju metų laiku geresnės išeities jis ir negalėjo viltis, net ir nepaisant to, kad oras erdvioje palatoje būdavo toks kraupus, jog turbūt net ir dujaukokė nebūtų padėjusi izoliuotis nuo kaulus kiaurai veriančios smarvės. Kartais aplankydami Augustiną jau net ėmėme manyti, kad įstaigos vadovas griežtai visiems laikams uždraudė vėdinti patalpas. Kuo greičiau visi išsprogs, tuo geriau. O gal jos paprasčiausiai buvo nebeišvėdinamos, nes akyse yrančių kūnų tvaikas, mirties dvokas, atrodė, čionai graužė akis, ausis ir bet kokį gaivesnį į palatą netyčia patekusį oro gūsį.

Tačiau Augustinas niekuo nesiskundė, patenkintas valgomuoju šaukštu kabino jo taip mėgstamą lauktuvių atneštą vyšnių uogienę ir vis prašydavo papasakoti, kaip sekasi mūsų vaikams, mūsų teatrui ir mūsų muzikinei grupei. Šiais klausimais jis visada kalbėdavo labai noriai ir entuziastingai.

Toli gražu, ne visi bendrapalačiai suprasdavo mūsų kalbas. Vienu metu visai greta, kairėje, gulėjo kaip mumija sustingęs dar visai nesenas žmogelis, kartais pramerkiamomis akimis spoksantis į vieną tašką lubose, tarsi tenai būtų likęs vienintelis išėjimas iš šio sumaltai sukrušto pasaulio. Kartais jį aplankydavo artimieji, o dažniausiai šios Mirties įstaigos gyventojais niekas niekada nesirūpindavo – taip jie ir drybsodavo dienų dienas nurašyti, niekam nebereikalingi, dažnai aimanuojantys nebesuprantamus žodžius, kažin kokias kadais buvusio šviesenio gyvenimo nuotrupas, kartais prašantys šio bei to, bet jų niekas neišgirsdavo, o iki negalėjimo stuobriškos seselės, šiaip ne taip atkėlusios vieną senuką, aptukusį pragulomis, per prievartą kišdavo į gerklę šaukštą sriubos, paskui trankydavo jam per kuprą ir isteriškai bliaudavo: „Ėsk, davaj, kitų pietų nebus!!!“ Senukas springdavo, o sadistėms „slaugytojoms“ nė motais būdavo ir tas faktas, kad mes visa tai stebime. Kol nelaimėliai springdavo, kol kasdien nuo apleistų kūnų, nuo eižėjančių mėsos tumulų vis labiau atsiskyrinėdavo jų sielos-šmėklos, jų tolimieji ar artimieji vikriai lakstydavo po notarų biurus, kad viską teisingai iki mirties apiformintų, nes gyventi, kaip ten bebūtų, norisi, o gyventi geriau norisi dar labiau.

Vėliau lankydami Augustiną, vienoje ar kitoje jo lovos pusėje išvysdavome tvarkingai paklotas bendrapalačių gulėjimo vietas. Į trikampius sugrūstos pagalvės, dailiai patiestos per pusę sulenktos antklodės. Tai reikšdavo vienintelį dalyką – bendrapalačiai kaimynai pagaliau užgeso ir išsikraustė, išslydo už to sustingusio taško lubose, į kurį spoksodavo, į kitą, neabejotinai geresnį pasaulį, nes blogesnio jiems turbūt jau niekas čionai nebegalėjo sugalvoti.

Prie Vilkpėdės ligoninės-slaugos namų avarinio išėjimo galu privažiuoja juodas mikroautobusas. Keli jauni raumeningi vyrukai iš įstaigos užkulisių įsitempę išneša šviesų sunkų išsipūtusį maišą. Tas maišas panašus į tokį, į kurį suverčiamos statybinės atliekos arba bulvės. Vienas laiko vieną galą, kitas – kitą. Paskui lavonas įgrūdamas krovininės transporto priemonės vidun, prie pravirų durelių vyrukai užsidega cigaretes, pūsdami dūmus trypčioja vietoje, kartkartėmis spjaudo į apdžiūvusias pakelės žoles, po to atlapaširdiškai užsižvengia kaip laukiniai arkliai – neseniai jiems nutiko kažkas labai linksmo. Į šonus nuspriegę nuorūkas, stipriai užtrenkia mikroautobuso dureles. Taip stipriai, kad net sudreba Vilkpėdės ligoninės langai, o nuo į lauką išlindusių parūkyti Mirties įstaigos gyventojų papirosų nutrupa pelenai. Juodas autobusiukas riaumodamas išnyksta už ligoninės vartų – staiga tampa taip tylu, kad, atrodo, tuoj tuoj išgirsi skruzdėlės kojyčių tipsenimą. Taip nepastebimai ataušta Gyvenimo Vilko pėdos Vilkpėdėje. Maišų atsargų užteks ilgam.

„Geriau jums to nematyti, geriau jums to nematyti, verčiau papasakokite, kaip sekasi jūsų vaikučiams“, – prašo Augustinas, šaukštu lėtai kabindamas vyšnių uogienę.

Tačiau benamio katino dienos greitai tapdavo nepastebimai išnykstančia iliuzija – apie keturis mėnesius pailsėjęs nuo nakvynės namų siaubo, Augustinas būdavo priverstas palikti Vilkpėdės ligoninės-slaugos namų pastogę. Pagal galiojančią tvarką ilgiau tenai užsibūti negalėdavo, nebent vildavosi sugrįžti kitais metais.

Jei išėjimo į bauginančią laisvę laikas sutapdavo su žemę ištinkančiu pavasariu, viskas atrodydavo ne taip ir baugu – Augustinas tikrai pasiilgdavo senamiesčio, jo kavinaičių, knygynų, mokytojų namų pianino... Tiesa, iš nakvynės namų nusibaladoti iki centro neįgaliojo vežimėlyje būdavo nemenkas iššūkis, tačiau tai vienas, tai kitas geros valios žmogelis neretai jį pavežėdavo, tad jis ir vėl galėdavo it katinas kaitintis glostančiuose saulės spinduliuose.

O mes į Vilkpėdės slaugos namus sugrįžome visai netikėtai. Augustino, kaip tyčia, juose tuomet neradome. Tai, berods, buvo laikotarpis tarp Kalėdų ir Naujųjų metų, tad po šventinių pasirodymų maratono persirengėme teatro rūbais – Kalėdų seneliu ir Snaigute, pasigriebėme gitarą ir atsistebėti negalinčių slaugytojų akivaizdoje patraukėme per palatas. Tai nebuvo intencija užsidėti kokį nors pliusą, visa tai veržėsi iš kažin kur giliau – troškome bent akimirką prablaškyti prie lovų prikaustytus nelaimėlius, visus tuos nurašytus žmones, dienų dienas tūnančius Mirties laukiamajame.

Dar pasivelkantieji savomis kojomis, išsproginę kaipmat atgijusias akis, sustodavo koridoriuose, trumpai šnektelėdavome ir jie iš karto imdavo skleistis, pasakoti apie savo praeitį, sveikinti mus su šventėmis. O sunkiausia akyse ašaras būdavo suturėti grojant dainą „Žiūrėk, jau sninga“ ir regint, kaip net lovoje pasisukti nepajėgianti senutė, stebeilydamasi į vieną tašką lubose, tarsi šiek tiek atitirpsta iš stingulio, tarsi ima suvokti, kad šventė pamažėl kutena orą net ir šioje priplėkusioje palatoje.

Kita, gerokai stipresnė, žiūrėk, nuo spintelės paima kelis saldainius, neša juos mums, spraudžia į saujas ir viršutine plaštakos dalimi nusibraukia akių kampučiuose susikaupusias ašaras. Po to dėkoja, be galo dėkoja ir vėl dėkoja – pamėgink tų saldainių nepaimti, supras, kaip didžiausią įžeidimą.

Buvo tokių, kurie nieko jau nebesuprato ir turbūt negirdėjo, nors kas žino... Gal ir jie pasąmonėje regėjo iš dangaus riebiais kąsniais drimbančias baltas baltas snaiges, netrukus užklosiančias visą pasaulio tamsą. Nė neabejojame, kad ir Augustinas tuomet būtų norėjęs gulėti ligoninėje, būtų norėjęs klausytis gyvai atliekamų dainų, gal net ir pats būtų svečių kambaryje pašokdinęs pianino klavišus... Greičiausiai tuo metu jis tūnojo gretimuose Vilkpėdės nakvynės namuose ar dar kur nors.

Prie saulės spinduliuose neįgaliojo vežimėlyje besišildančio Augustino, įsitaisiusio tiesiai priešais Šv. Paraskevės cerkvę, Prancūzparkio pakraštyje, nepastebėtas prisėlinau iš galo ir delnais staiga uždengiau jo akis. Taip netikėtai užpultas, jis krūptelėjo, šiek tiek pakeitęs balsą liepiau atspėti, kas toks esu. Paskui šnekučiavomės, Augustinas klausė, kaip vaikučiai, kaip muzikinė, teatro veikla ir eilinį kartą, kai pasiteiravome apie nakvynės namus, atsakė: „Oi, baisu, geriau jau nekalbėti, geriau tenai nepapulti, košmaras, geriau jums to nematyti...“. Tada iš butelio trūktelėjo stipraus alaus, užsirūkė, o išsiskiriant natūraliai kilo noras padovanoti jam kelis eurus, bet Augustinas kaip niekad nenorėjo imti monetų. Taip ir išsiskyrėme.

Remiantis neaiškiomis nuogirdomis, 2020 m. gegužės 22 dieną Augustiną rado negyvą vežimėlyje. Mieste. Jis jau buvo įpusėjęs aštuntą dešimtį. Net neabejojame, kaip visada pasipuošęs, su kaklaraiščiu... Ir mirė jis ne kokiuose nors utėlėtuose nakvynės namuose, o po atviru savo mylimo miesto dangumi, ne priplėkusioje Vilkpėdės slaugos namų palatoje, o gryname ore. Norisi tikėti, kad taip ir buvo.

Sklando kalbos, kad iki šiol (aut. past. tekstas rašytas rugpjūtį) vis dar nepalaidotas, gal tik kremuotas ir su kitais šiais metais mirusiais benamiais laukia žemės prieglobsčio, nes valstybė tokius nabašnikus laidoja kažin kur vieną kartą per metus.

 „Užsimerkiu ir regiu visus tuos skrydžius…“, – vos suturėdamas ašaras sako Vytautas Dapkus, kažkada šioje žemėje pakrikštytas Augustino vardu.

Kažin kokioje vizijoje prisėlinęs iš galo vėl delnais uždengiu jo akis, tačiau staiga regiu – Prancūzparkio pakraštyje, tiesiai priešais Šv. Paraskevės cerkvę, dunkso… tuščias neįgaliojo benamio vežimėlis…

Augustinas išskrido į namus.

2020-08-08

P.S. Žiūrėk, jau sninga...: