2012 m. gegužės 3 d., ketvirtadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (10). Saliutai pro džiovyklos langą.

Ne pro langą, o pro langelį. Jis išties buvo nedidelis ir „kabojo“ kažkur pačiose džiovinimo patalpos, jaukiai įsitaisiusios bendrabučio palėpėje, palubėse. Šią patalpą mes tiesiog vadindavome džiovykla. Sakysite, „Nesąmonė, langelis juk negali kaboti...“? O šis „kabojo“ ir ne kitaip! Kaip paveikslas, kuriame kiekvieną kartą kartu su šventiniais saliutais vis kitomis spalvomis sužaižaruodavo ankstyvoji mano vaikystė.

Jau tuomet, bendrabučio laikais, pamežėl ėmiau suvokti (o gal tik taip atrodė) Šventės prasmę arba, tiksliau tariant, išmokau užuosti Ją iš toli. Šventė visada dvelkdavo beprotiškai viliojančių paslapčių kupina bendrabučio džiovykla. Tenais nosį gerokai riesdavo pelėsiai ir ore sklandantis ūkinio muilo aromatas, bet tai man nė kiek netrukdė vėlyvą vakarą tyloje gėrėtis palėpės langelyje trykštančiais saliutais, kurie visomis vaivorykštės spalvomis akimirką įsiplieksdavo virš senojo mūsų Vilniaus.
Nežinia iš kurio gan nedidelės patalpos užkampio blankiai tvinkčiojo apmusijusi elektros lemputė, kuri viso labo tegalėjo kiek ryškiau apšviesti nebent tiktai šalimais įsikūrusio voro tinklus. Tamsa tuomet manęs nė kiek nešiurpindavo. Galima sakyti, aš jai buvau apatiškas. Ji man taip pat. Dabar (galbūt ir ne tik dabar) žmonės nuo įvairiausių grėsmių draudžiasi draudimo bendrovėse, o tada buvau nuolatos apdraustas... tvirtų ir švelnių mamos rankų bei pačios atlapaširdės vaikystės.
Vaikystė nežadėjo nieko bloga ir niūraus, ji atrodė tokia, tokia, tokia... lengva, lengvutė... lengvesnė už pačią lengviausią upinę plūdę. Laiko ir kaitos srautai jai tiesiog neegzistavo. Džiovykloje ant virvių patenkinti garavo bendrabutininkų (bendrab-Ū-tininkų) marškiniai, kelnės, kojinės, antklodės ir kiti skalbiniai. Saliutai tai įsižiebdavo, tai vėl užgesdavo, šventės keitė šventes, stogų skardas svilino tai karštakošės vasaros saulė, tai šaltakraujės žiemos speigas. Maniau, viskas taip ir turėjo būti, viskas taip ir liks per amžius...
Bendrabutyje kiekviena patalpa nežinia kodėl įgaudavo ypatingą prasmę. Paprasčiausias mūsų aukšto sandėliukas su daugybe lentynų ir lentynėlių traukė it magnetas. Tenais kaip eilėmis išrikiuoti kareiviai tamsoje budėjo daugybė stiklainių, pripildytų saldaus bei rūgštaus gėrio. Saldžiarūgštė užuovėja. Ką tik buvau išmokęs skaityti, tad nepraleisdavau progos, vos tik mamai pravėrus šio sandėliuko duris ir įjungus šviesą, šiek tiek palavinti šį neseniai įgytą įgūdį. „Va-si-liaus-kie-nė“, „Koz-lov“, „A-bra-ma-vi-čienė“ – akį rėžė užrašai ant prie stiklainių priklijuotų lapelių. „Nieko sau!“, – pagalvodavau, – „O aš maniau, kad visos šios vaišės pagamintos iš vaisių, daržovių ir uogų... Bet štai, pasirodo, visai ne! Jos pagamintos iš pačių mūsų kaimynų! Įdomu, įdomu...“.
Kaip ir turbūt kiekvienas vaikas tuo metu aš, be abejo, tikėjau savo „Asmeniniu Karlsonu“, todėl guminėje vaizduotėje nuolat sau piešdavau linksmas įtempto siužeto scenas, kuriose mano ištikimasis (nors gal ir dažniausiai labiau savanaudiškas) draugas ant galvos užsimetęs paklodę ir tvirtai įsitvėręs šluotą iš mūsų pelėsiais bei ūkiniu muilu trenkiančios džiovyklos varu išvaro įžūliai įsibrovusius skalbinių vagis... Būdavo neišpasakytai smagu, o mama kartais nesuprasdavo, kodėl aš be akivaizdžios priežasties užsiklegėdavau. Dar įsivaizduodavau, kaip mes po vagių išvarymo ceremonijos su Karlsonu atsirakiname saldžiarūgščio sandėliuko duris, o mano draugas suraukęs kaktą skaito užrašus ant stiklainių: „Va-si-liaus-kie-nė, Koz-lov, A-bro-ma-vi-čie-nė“... „Tfui, kaip neskanu!“, – piktai nusispjaudavo jis, nervingai tampydamas savo petnešas ir dusliai suparpsėdamas propeleriu.
Kaip ir daugelio namų virtuvėse, mūsų bendrabučio virtuvėlėje taip pat pasislėpusi kažkur lindėdavo... pati Paslaptis. Tik aš nežinojau, kur... Ji gaiviai kutendavo nosį žaliai mėlynuojančių buitinių dujų gaiva. Ji buvo lyg ir apčiuopiama, bet tuo pačiu visiškai nesuprantama. Iki šiol nežinau, kodėl Paslaptis mėgsta įsitaisyti būtent namų virtuvėse, o ne kur nors miegamuosiuose, arba, tarkime, dušuose. Aplink penkias ar septynias virykles kiaurą dieną sukosi suaugusieji. Jie kažką čirškino, virė, pjaustė, kapojo, stumdėsi smailiomis alkūnėmis, neretai apsimėtydavo maisto produktais – žodžiu, Paslaptis jiems turbūt visai nerūpėjo.
Beje, aukštalubis dušo kambarys irgi buvo sunkiai man suvokiama erdvė, į kurią patekti ne visiems ir ne visada nusišypsodavo sėkmė. Atrodė, jog visą parą už šio kambario durų žvėriškai pila tropiniai lietūs. Kiekvieną kartą praverdamas jas tikėdavausi nosimi atsiremti į permirkusias palmių šakas ar kakta į kaktą susitrenkti su lianomis besikabarojančiu Maugliu. Bet dažniausiai atsiremdavau į... storą nuogą kaimynę, kuri buvo didesnė už bet kurį Afrikos begemotą. Taip ir išgaruodavo visa romantika.
It žarnos išsiraizgę koridoriai mums, snarglėtiems patrakėliams, dažnai tapdavo dviračių trasomis, hipodromais, futbolo stadionais ar meninės gimnastikos aikštelėmis. Trumpai tariant, tai buvo Visas Pasaulis su savo infrastruktūra – keliais, takais, takeliais, oro erdvėmis... ir su kol kas neatrastomis „šalimis“, užkaboriais bei su dar nepatirta kitų bendrabučio aukštų Anapusybe.

- - -

Dabar jau viskas kitaip. Tik po kurio laiko patyriau, jog Gyvenimas moka stipriai kirsti per nagus. Gyvenimas yra tarsi Būties-Nebūties rozetė, į kurią neatsargiai įkišęs pirštus gali kristi negyvas. Gyvenimas moka aitriai bei stipriai kandžioti gomurį. Tam tikru metu jis nukerta valą ir upinė plūdė pasileidžia pasroviui. Ją azartiškai pasičiumpa laiko bei kaitos verpetai. Sunku iš karto nuspėti, kada vėl ši, kadaise tokia lengvutė motinos rankų nuglaistyta vaikystės idilė, vėl susiras ramų užutėkį. Net ir šiais laikais jokia draudimo bendrovė neapdraus Jūsų nuo valą nukarpančių Gyvenimo ar Mirties žirklių, bet...
  ...bet jei Jūsų vaizduotėje, Jūsų gelmėje kažkur tūno neliečiamybės statusą turinti šviesioji Vaikystės vizija bei su ja susijusios konkrečios vietos – sodybos, sodžiai, namai ar bendrabučiai, į kuriuos tiesiogine žodžio prasme nebuvote įkėlę kojos penkiolika, dvidešimt, trisdešimr ar net keturiasdešimt ir daugiau metų, verčiau niekada nesistenkite to padaryti, nes... paprasčiausiai labai nusivilsite. Ne dėl to, kad greičiausiai neberasite tokių pačių kambarių, virtuvių, medžių, trobėsių... Ne dėl to, jog turbūt dauguma paukščių užuovėjų bus išdraskyta į nežinomas puses, o kadais šviežiais dažais kvepėję ryškiaspalviai mediniai namai bus paprasčiausiai iš visų pusių apkalti pigiomis plastmasinėmis lentomis, už kurių seniai troškinasi visai kiti gyvenimai. Ne dėl to. Nekiškite snapo, nes niekas tenais Jūsų nebelaukia. Ten nebeliko tų žmonių, kurie tuo metu, atrodė, visiems laikams buvo neatsiejamai suaugę su gimtosiomis vietomis. Jie stiebėsi kartu su savo medžiais, jie brendo kartu su savo žeme, kartu su savo vynuogėmis ir kartu su savo namais. Net giliai nugrimzdęs į paryčių sapnus, bet kuris galėjo pasakyti, už kurių langinių kasdien rymo vienas ar kitas vienatve pulsuojantis senolis ar kurioje vietoje į purvą nosį įsmeigs vienas ar kitas kaimo girtuoklis. O jei dabar imtų ir iš žemės dulkių pakiltų kuris nors iš užmigusiųjų amžinuoju miegu bei pamėgintų bent trumpam sugrįžti, tarkime, į tą vietą, kurioje anuomet nesulaikomai tryško kasdienybės šaltinis... Atsisėstų po mylima obelimi ant nepastebimo suoliuko, kuris kažkodėl neišnyko... Kas būtų? Nieko. Greitai prisikėlėlį iš ten išvarytų ir viskas. Nes patogiai čia ir dabar įsitaisiusi Dabartis dažnai neapkenčia karšto Praeities alsavimo į veidą ir kaip drebulės lapelis virpa prieš kol kas neįsivaizduojamą Ateities grėsmę. Dabartis nori likti Dabartimi, bet nespėji apsižvalgyti, žiūrėk, jau ir tavo virtuvėje prie pietų stalo barška visai kiti indai, pievose prunkščia visai kiti arkliai, o po obelis karstosi visai nebe tavo vaikai. Turbūt viskas taip ir turi būti. Mes ten tiesiog nebereikalingi.
- - -
O aš kažkur giliai širdyje atsiverčiu pirmąjį savo ankstyvosios vaikystės švenčių kalendorių-paslaptingąją bendrabučio džiovyklą ir įrėmęs žvilgsnį į palėpės palubėse „kabantį“ išdžiūvusį langelį - - - laukiu - - - pirmojo pavasario lietaus.
  
Nerijus Laurinavičius,
                  2012 04 30

1 komentaras:

  1. Labai skaidru, gyva, gražu, graudu. Įdomu ir gera skaityti, o tas vaikas surado ir vaiką manyje.

    AtsakytiPanaikinti