Ne pro langą, o pro langelį.
Jis išties buvo nedidelis ir „kabojo“ kažkur pačiose džiovinimo patalpos,
jaukiai įsitaisiusios bendrabučio palėpėje, palubėse. Šią patalpą mes tiesiog
vadindavome džiovykla. Sakysite, „Nesąmonė, langelis juk negali kaboti...“? O šis
„kabojo“ ir ne kitaip! Kaip paveikslas, kuriame kiekvieną kartą kartu su
šventiniais saliutais vis kitomis spalvomis sužaižaruodavo ankstyvoji mano
vaikystė.
Jau tuomet, bendrabučio laikais,
pamežėl ėmiau suvokti (o gal tik taip atrodė) Šventės prasmę arba, tiksliau
tariant, išmokau užuosti Ją iš toli. Šventė visada dvelkdavo beprotiškai
viliojančių paslapčių kupina bendrabučio džiovykla. Tenais nosį gerokai
riesdavo pelėsiai ir ore sklandantis ūkinio muilo aromatas, bet tai man nė kiek
netrukdė vėlyvą vakarą tyloje gėrėtis palėpės langelyje trykštančiais
saliutais, kurie visomis vaivorykštės spalvomis akimirką įsiplieksdavo virš
senojo mūsų Vilniaus.
Nežinia iš kurio gan nedidelės
patalpos užkampio blankiai tvinkčiojo apmusijusi elektros lemputė, kuri viso
labo tegalėjo kiek ryškiau apšviesti nebent tiktai šalimais įsikūrusio voro
tinklus. Tamsa tuomet manęs nė kiek nešiurpindavo. Galima sakyti, aš jai buvau
apatiškas. Ji man taip pat. Dabar (galbūt ir ne tik dabar) žmonės nuo
įvairiausių grėsmių draudžiasi draudimo bendrovėse, o tada buvau nuolatos apdraustas...
tvirtų ir švelnių mamos rankų bei pačios atlapaširdės vaikystės.
Vaikystė nežadėjo nieko bloga
ir niūraus, ji atrodė tokia, tokia, tokia... lengva, lengvutė... lengvesnė už
pačią lengviausią upinę plūdę. Laiko ir kaitos srautai jai tiesiog neegzistavo.
Džiovykloje ant virvių patenkinti garavo bendrabutininkų (bendrab-Ū-tininkų) marškiniai,
kelnės, kojinės, antklodės ir kiti skalbiniai. Saliutai tai įsižiebdavo, tai
vėl užgesdavo, šventės keitė šventes, stogų skardas svilino tai karštakošės
vasaros saulė, tai šaltakraujės žiemos speigas. Maniau, viskas taip ir turėjo
būti, viskas taip ir liks per amžius...
Bendrabutyje kiekviena patalpa
nežinia kodėl įgaudavo ypatingą prasmę. Paprasčiausias mūsų aukšto sandėliukas
su daugybe lentynų ir lentynėlių traukė it magnetas. Tenais kaip eilėmis išrikiuoti
kareiviai tamsoje budėjo daugybė stiklainių, pripildytų saldaus bei rūgštaus gėrio.
Saldžiarūgštė užuovėja. Ką tik buvau išmokęs skaityti, tad nepraleisdavau
progos, vos tik mamai pravėrus šio sandėliuko duris ir įjungus šviesą, šiek
tiek palavinti šį neseniai įgytą įgūdį. „Va-si-liaus-kie-nė“, „Koz-lov“,
„A-bra-ma-vi-čienė“ – akį rėžė užrašai ant prie stiklainių priklijuotų lapelių.
„Nieko sau!“, – pagalvodavau, – „O aš maniau, kad visos šios vaišės pagamintos
iš vaisių, daržovių ir uogų... Bet štai, pasirodo, visai ne! Jos pagamintos iš
pačių mūsų kaimynų! Įdomu, įdomu...“.
Kaip ir turbūt kiekvienas
vaikas tuo metu aš, be abejo, tikėjau savo „Asmeniniu Karlsonu“, todėl guminėje
vaizduotėje nuolat sau piešdavau linksmas įtempto siužeto scenas, kuriose mano
ištikimasis (nors gal ir dažniausiai labiau savanaudiškas) draugas ant galvos
užsimetęs paklodę ir tvirtai įsitvėręs šluotą iš mūsų pelėsiais bei ūkiniu
muilu trenkiančios džiovyklos varu išvaro įžūliai įsibrovusius skalbinių
vagis... Būdavo neišpasakytai smagu, o mama kartais nesuprasdavo, kodėl aš be
akivaizdžios priežasties užsiklegėdavau. Dar įsivaizduodavau, kaip mes po vagių
išvarymo ceremonijos su Karlsonu atsirakiname saldžiarūgščio sandėliuko duris,
o mano draugas suraukęs kaktą skaito užrašus ant stiklainių: „Va-si-liaus-kie-nė,
Koz-lov, A-bro-ma-vi-čie-nė“... „Tfui, kaip neskanu!“, – piktai nusispjaudavo
jis, nervingai tampydamas savo petnešas ir dusliai suparpsėdamas propeleriu.
Kaip ir daugelio namų
virtuvėse, mūsų bendrabučio virtuvėlėje taip pat pasislėpusi kažkur
lindėdavo... pati Paslaptis. Tik aš nežinojau, kur... Ji gaiviai kutendavo nosį
žaliai mėlynuojančių buitinių dujų gaiva. Ji buvo lyg ir apčiuopiama, bet tuo
pačiu visiškai nesuprantama. Iki šiol nežinau, kodėl Paslaptis mėgsta
įsitaisyti būtent namų virtuvėse, o ne kur nors miegamuosiuose, arba, tarkime,
dušuose. Aplink penkias ar septynias virykles kiaurą dieną sukosi suaugusieji.
Jie kažką čirškino, virė, pjaustė, kapojo, stumdėsi smailiomis alkūnėmis,
neretai apsimėtydavo maisto produktais – žodžiu, Paslaptis jiems turbūt visai
nerūpėjo.
Beje, aukštalubis dušo kambarys
irgi buvo sunkiai man suvokiama erdvė, į kurią patekti ne visiems ir ne visada
nusišypsodavo sėkmė. Atrodė, jog visą parą už šio kambario durų žvėriškai pila
tropiniai lietūs. Kiekvieną kartą praverdamas jas tikėdavausi nosimi atsiremti
į permirkusias palmių šakas ar kakta į kaktą susitrenkti su lianomis
besikabarojančiu Maugliu. Bet dažniausiai atsiremdavau į... storą nuogą kaimynę,
kuri buvo didesnė už bet kurį Afrikos begemotą. Taip ir išgaruodavo visa
romantika.
It žarnos išsiraizgę
koridoriai mums, snarglėtiems patrakėliams, dažnai tapdavo dviračių trasomis,
hipodromais, futbolo stadionais ar meninės gimnastikos aikštelėmis. Trumpai
tariant, tai buvo Visas Pasaulis su savo infrastruktūra – keliais, takais,
takeliais, oro erdvėmis... ir su kol kas neatrastomis „šalimis“, užkaboriais
bei su dar nepatirta kitų bendrabučio aukštų Anapusybe.
- - -
Dabar jau viskas kitaip. Tik
po kurio laiko patyriau, jog Gyvenimas moka stipriai kirsti per nagus.
Gyvenimas yra tarsi Būties-Nebūties rozetė, į kurią neatsargiai įkišęs pirštus
gali kristi negyvas. Gyvenimas moka aitriai bei stipriai kandžioti gomurį. Tam
tikru metu jis nukerta valą ir upinė plūdė pasileidžia pasroviui. Ją azartiškai
pasičiumpa laiko bei kaitos verpetai. Sunku iš karto nuspėti, kada vėl ši, kadaise
tokia lengvutė motinos rankų nuglaistyta vaikystės idilė, vėl susiras ramų
užutėkį. Net ir šiais laikais jokia draudimo bendrovė neapdraus Jūsų nuo valą
nukarpančių Gyvenimo ar Mirties žirklių, bet...
...bet jei
Jūsų vaizduotėje, Jūsų gelmėje kažkur tūno neliečiamybės statusą turinti
šviesioji Vaikystės vizija bei su ja susijusios konkrečios vietos – sodybos,
sodžiai, namai ar bendrabučiai, į kuriuos tiesiogine žodžio prasme nebuvote
įkėlę kojos penkiolika, dvidešimt, trisdešimr ar net keturiasdešimt ir daugiau
metų, verčiau niekada nesistenkite to padaryti, nes... paprasčiausiai labai
nusivilsite. Ne dėl to, kad greičiausiai neberasite tokių pačių kambarių, virtuvių,
medžių, trobėsių... Ne dėl to, jog turbūt dauguma paukščių užuovėjų bus
išdraskyta į nežinomas puses, o kadais šviežiais dažais kvepėję ryškiaspalviai
mediniai namai bus paprasčiausiai iš visų pusių apkalti pigiomis plastmasinėmis
lentomis, už kurių seniai troškinasi visai kiti gyvenimai. Ne dėl to. Nekiškite
snapo, nes niekas tenais Jūsų nebelaukia. Ten nebeliko tų žmonių, kurie tuo
metu, atrodė, visiems laikams buvo neatsiejamai suaugę su gimtosiomis vietomis.
Jie stiebėsi kartu su savo medžiais, jie brendo kartu su savo žeme, kartu su
savo vynuogėmis ir kartu su savo namais. Net giliai nugrimzdęs į paryčių
sapnus, bet kuris galėjo pasakyti, už kurių langinių kasdien rymo vienas ar
kitas vienatve pulsuojantis senolis ar kurioje vietoje į purvą nosį įsmeigs
vienas ar kitas kaimo girtuoklis. O jei dabar imtų ir iš žemės dulkių pakiltų
kuris nors iš užmigusiųjų amžinuoju miegu bei pamėgintų bent trumpam sugrįžti,
tarkime, į tą vietą, kurioje anuomet nesulaikomai tryško kasdienybės
šaltinis... Atsisėstų po mylima obelimi ant nepastebimo suoliuko, kuris
kažkodėl neišnyko... Kas būtų? Nieko. Greitai prisikėlėlį iš ten išvarytų ir
viskas. Nes patogiai čia ir dabar įsitaisiusi Dabartis dažnai neapkenčia karšto
Praeities alsavimo į veidą ir kaip drebulės lapelis virpa prieš kol kas
neįsivaizduojamą Ateities grėsmę. Dabartis nori likti Dabartimi, bet nespėji
apsižvalgyti, žiūrėk, jau ir tavo virtuvėje prie pietų stalo barška visai kiti
indai, pievose prunkščia visai kiti arkliai, o po obelis karstosi visai nebe
tavo vaikai. Turbūt viskas taip ir turi būti. Mes ten tiesiog nebereikalingi.
- - -
O aš kažkur giliai širdyje
atsiverčiu pirmąjį savo ankstyvosios vaikystės švenčių kalendorių-paslaptingąją
bendrabučio džiovyklą ir įrėmęs žvilgsnį į palėpės palubėse „kabantį“ išdžiūvusį
langelį - - - laukiu - - - pirmojo pavasario lietaus.
Nerijus Laurinavičius,
2012
04 30
Labai skaidru, gyva, gražu, graudu. Įdomu ir gera skaityti, o tas vaikas surado ir vaiką manyje.
AtsakytiPanaikinti