2012 m. kovo 9 d., penktadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (9). Kai butelių kakleliais vėjas groja...

Ūūūūūūūūūū... Ūūūūūūūūūū... Ne, tikrai ne vilkas. Jei gerai pamenu, tąkart buvau toks pavargęs, jog nieko nebemąstydamas, nebeieškodamas didesnių patogumų ar romantikos, tiesiog sulindau į pirmą pasitaikiusį tuščią alaus butelį pakelėje ir saldžiai užsnūdau. Tasai „Ūūūūūūūūūū... Ūūūūūūūūūū...“ iš tikrųjų paryčiais mane ir pažadino. Pasirąžiau visu atkutusios dvasios ilgumu ir pasijutau tarsi zoologijos sodo pingvinas, įtūpdytas į tamsintų stiklų akvariumą. „OKLIV“, – perskaičiau vos įžiūrimą žodį ant stiklo. „SULA“ – kiek žemiau ir kiek mažesnėmis raidėmis. Pasirodo, niekuomet niekuo negali būti tikras! „VILKO ALUS“ – jei skaitytumei ne kaip stiklinės taros belaisvis, o kaip laisvai po parką bimbinėjantis pilietis. „Ūūūūūūūūūū... Ūūūūūūūūūū...“ – į ką tik prasimerkusį pasaulį tyliai staugia stiklinio vilko siela. Garuojantys alaus likučiai akimirksniu mane apsvaigina.
Žiūriu aukštyn, kaip koks planetariumo lankytojas žvelgiu pro kaklelį į mažu apskritimu tapusį dangų, kurį staiga pakeičia šiek tiek paraudęs žmogaus akies vyzdys.
- Ką tu čia veiki? – klausia balsas iš viršaus.
- Tupiu, – atsakau aš, regis, nė kiek nesutrikęs, – klausausi stiklinio vilko vienatvės ir aksominio pavasario vėjo dainų, dueto, kitaip sakant...
- Che, che, poetas, – nuoširdžiai mane pašiepia balsas iš viršaus.
- Ne poetas, ne, toli gražu... Paprasčiausiai vakar turėjau begalę egzistencinės svarbos reikalų, todėl mažumėlę, švelniai tariant, pavargau ir, spėriai besiartinant tamsiasnukei nakčiai, nieko per daug negalvodamas sulindau į pirmą pakeliui aptiktą landynę, į šį „OKLIV SULA“ butelį.
- O aš kaip tik ieškau tuščių alaus butelių, – tarsi truputį priekaištaudamas aidi balsas iš viršaus. – Ką dabar darysime?
Visu savo tariamu kailiu pajuntu, kad jis nusišypso. Dar kartą žvilgteliu aukštyn. Į mane įdėmiai tebežvelgia paraudęs vyzdys, kuris šią akimirką kažin kodėl primena į jūrą besileidžiančią saulę.
- Che, che, – šį kartą nusijuokiu aš. – Bet juk šis butelis išties ir yra beveik tuščias. Įsivaizduokite, jog kalbatės su savo aidu...
- „Beveik“ netinka, – taria paraudęs vyzdys, kurio šeimininkas, jei gerai pavyksta įžiūrėti pro storą butelio stiklą, į dangų iškelia rodomąjį pirštą ir ima į visas puses spindėti taurų surimtėjimą.
- Gerai, ponuli, gerai, nebeerzinsiu daugiau Jūsų. Nuoširdžiai dėkoju už nuostabią užuovėją. Aš tuoj, aš tuoj...
- Palauk, palauk... – entuziastingai bekylantį mane sulaiko pašnekovas. –Palauk... Pasilik dar akimirką. Klausyk, o kas tai yra „egzistencinės svarbos reikalai“?
- Na, negaliu taip tiesiog imti ir viską dabar Jums atskleisti, – šiek tiek žaismingai gudraudamas sakau aš, – Suprantate, Nematomas žmogus, arba Nebematomas žmogus, kaip Jums labiau patinka, visada turi begalę ne visiems suvokiamų užsiėmimų. Man daug kur reikia nuolatos suspėti. Nesvarbu, kaip visa tai pavadinsite. Net ir tuščias vilku kaukiantis alaus butelis, manau, vertas bent jau šiokio tokio apmąstymo.
- Tikra tiesa, tikra tiesa, – giliai susimąsto mano bendramintis, kurio akyse, nepaisant ankstyvo ryto, tebeatsispindi besileidžiančios saulės spinduliai. – Jūs kažkuo į mane panašus. Nesvarbu, jog aš kol kas dar gerokai regimas ir daugeliui iki gyvo kaulo įgrisęs prašalaitis. Turbūt nuolat mėginate net ir mažiausiose smulkmenose įžvelgti prasmę?
- Žinote, kaip čia Jums aiškiau pasakyti... Esu savotiškas smalsumo vergas. Smulkmenų analizavimas įsižiūrėjimas į jas gali būti ir gyvatiškai pavojingas, ir angeliškai išganingas. Šis užsiėmimas kartais virsta puikybės persunktu irzliu pedantiškumu, nuolatiniu jo poreikiu, o kartais atsistebėti negali, kiek daug mūsų planetoje pažerta Tikrosios Prasmės atšvaitų... Tad ir rankioju juos, žiūrinėju. Lyg kas būtų pro šalį pravažiavęs į visas puses byrančiu dviračiu. Vienaip pakreipiu, kitaip, dar kitaip... Iš kur galiu žinoti arba juolab būti tikras, ar galiausiai pavyks įžvelgti tolstančią-besiartinančią Visumą, ar taip ir liksiu apakintas stovėti vieškelyje su pilnomis saujomis atplyšusių smulkmenų...
- Visa tai man kažin kodėl taip pat skaudžiai pažįstama, – aidi balsas iš viršaus. – Ne šiaip sau renku butelius. Visada užmetu akį į jų vidų. Keista stebėti, kai kartais dugnas virsta tavo paminėtu atšvaitu, kai tenais, nors ir labai blankiai, tačiau atsispindi it magnetas traukianti Aukštybių Saulė. Žmonės dažnai manęs klausia: „Negi negali susirasti padoraus darbo? Dar nesenas, stiprus juk vyras esi, be žalingų įpročių...“. O aš atsakau: „Negaliu. Kodėl Jūs manote, kad darbas, kaip jį šiais laikais suvokia daugelis, nėra pats žalingiausias įprotis, kurio žala iš tikrųjų tokia didelė, kad net neįmanoma jos paskaičiuoti?“. Jie tuomet iš karto ima nuo manęs atbulomis trauktis kaip lazdą išvydę šunyčiai.
- Yra tiesos Jūsų žodžiuose, yra... Ir nemažai... – pritariu aš bei truputį pasistiebiu.
„Ūūūūūūūūūū... Ūūūūūūūūūū...“, – į butelio kaklelį pučia aksominis pavasario vėjas, lyg sąmoningai išsiduodamas, jog visą tą laiką klausėsi mūsų pokalbio.
- Kita vertus, – tęsiu aš, – dar kurį laiką liekantiems čionai dažniausiai nėra kur dėtis... Juk, pamenat, kažkada buvo pasakyta: „Sūriu prakaitu pelnysite duoną...“. Nori ar nenori, tenka susimokėti už kadais nuo Gėrio ir Blogio pažinimo medžio nuskintus bei paragautus vaisius. Reikia atsiskaityti už tolimųjų protėvių akistatos su Žalčiu padarinius. Betgi žmogus neabejotinai turi kur kas kilnesnių užsiėmimų, nei nuolatinis dvokiančio prakaito spaudimas ar beatodairiška manipuliacija išlavintais proto vingiais. Kažkaip čia viskas iškreipta, gerokai atitolta nuo tikrosios pradinės paskirties. Galėjo turbūt viskas būti ir kitaip... Tačiau tuomet mes su Jumis apie tai greičiausiai nė nediskutuotume, ir išvis neaišku, ar apskritai būtume buvę... Kada nors iš tikrųjų viskas, tikiu, bus kitaip. Tiesiog KITAIP. Beje, visiškai nenoriu sumenkinti Jūsų užsiėmimo ar vadinti jį nepadoriu darbu. Anaiptol. Netgi manau, jog tai – savotiška filosofija. Dugne atsispindinti Aukštybių Saulė...
Mano pašnekovas iš lėto atitraukia prie butelio kaklelio prilipusią paraudusią akį ir, matyt, vėl giliai nugrimzta į savo minčių verpetus.
„Ūūūūūūūūūū... Ūūūūūūūūūū...“, – nepraleidžia progos butelio kakleliu pasismaginti vilko kailiu staiga pasišiaušiantis sparnuotasis erdvių valdovas. „Šššššššššššššššššššššš, ššššššššššššššššššššššš...“ – šveplai atsiliepia susivėlusios medžių galvos.
- Che, che... Išties poetas, – netikėtai atkunta butelių rinkėjas ir toliau kalbasi jau žiūrėdamas nebe į mane, o kažkur Vingio parko link. – Žinai, egzistencinės svarbos reikalai, prasmės ir prasmių prasmės, įvaizdžiai ir įvaizdžių įvaizdžiai – visa tai jau senokai mane vimdančiai erzina, kvailai bei tuščiai skamba. Abstrakcijos, abstrakcijos, abstrakcijos... Visą gyvenimą, kiek save pamenu, nuolatos jaučiuosi esąs kažkur „šalia prasmės“, „šalia Įėjimo“... Tiesa, dar visai neseniai buvau pasakiškai turtingas. Tikrai. Tačiau pabudau vieną rytą savo ištaigingoje priemiesčio viloje ir... atsimerkiau. O gal atvirkščiai – atsimerkiau ir pabudau. Nebesuprantu, kaip buvo iš tikrųjų. Atsidariau duris ir išėjau. Taip, taip, tiesiai į bitėmis grojančius laukus. Jie ten iki šiol, berods, tebesipeša dėl amputuotosios mano dalies. Taip aš vadinu užnugaryje likusius turtus. Paklausyk, nors aš irgi visai ne poetas, bet kaip tik šįryt sukūriau tokį posmą:

O, galybe galima!
Tariamoji tu esi.
Užsimerkiu ir gana –
Viskas taip arti, arti...

Pakeliu akis aukštyn. Į mane vėl žvelgia paraudęs vyzdys. Tik šį kartą iš jo veržliai sklinda tekančios saulės spinduliai. Akimirką apanku.
- O kur Jūs dabar glaudžiatės? – kiek apgailestaudamas klausiu aš.
- Na, kur kur... Į butelį kol kas netelpu kaip tu. Perlipu per bažnyčią juosiančią tvorą ir prisiglaudžiu prie jos sienos. Kaip veršiukas prie savo mamos. Nuolatos „šalia prasmės“, nuolatos „šalia Įėjimo“. Neryžtingas aš kažkoks...
- Nepasakyčiau, tikrai nepasakyčiau... Be to, man atrodo, kad ne Jūs esate šalia Šventovės, o Šventovė jau yra Jumyse. Net jeigu ir ne taip, kada nors tai tikrai nutiks. Juk ne kiekvienas užnugaryje išdrįstų palikti ištaigingą priemiesčio vilą...
- Ooooooooo, tai niekis! Tai visiškas niekis. Jei žinotumei, kaip aš iki tol buvau pavargęs nuo savo paties irzlumo, nuobodulio ir tuštybės! Niekada nepastebėjai tokio reiškinio – paskui turtingus arba labai turtingus žmones dažniausiai velkasi niekada neišsisklaidantis nuobodumo ir niūrumo debesis?.. Kai jie nebežino, kaip čia būtų galima dar labiau pasilinksminti ir pasismaginti iki soties, ima palaipsniui valgyti… patys save. Taigi, kai jau buvau gerokai save apžiojęs ir apkramtęs, tuomet sukaupiau paskutines jėgas bei valios likučius ir… išsprūdau. Išsispjoviau. Ištrūkau pats sau iš nasrų ir išėjau pro duris. Į bitėmis grojančius laukus.
„Ūūūūūūūūūū... Ūūūūūūūūūū...“, – vėl vilku sukaukia „OKLIV SULA“ butelis, tarsi norėdamas išvaikyti bites, kurių čionai kol kas nesimato ir nesigirdi. Mano pašnekovas užsimerkia. Išgirstu, kaip jo blakstienos švelniai paliečia pamėlusius paakius. Absoliuti Nematomo žmogaus klausa. Kas belieka – juk ne viską gali matyti pro storą tamsų butelio stiklą.
- O kur dedatės žiemą? – smalsauju aš.
- Išskrendu į šiltus kraštus! – ramiai atsako butelių rinkėjas ir plačiai atsimerkęs atlapaširdiškai nusikvatoja.
Tuo tarpu iš jo rankos išslysta mano laikinoji šios nakties prieglauda, „OKLIV SULA“ butelis, kelis kartus apsiverčia vis labiau pavasarėjančio oro bangose, dusliai pokšteli į dar šaltą grindinį ir į visas puses pažyra daugybė šukių-atšvaitų, ryškiai atspindinčių vis aukščiau ir aukščiau besiropščiančią Saulę.
„Ūūūūūūūūūū... Ūūūūūūūūūū...“, – visą esybę gaivinančiai nuplauna svaiginančios Laisvės potvynis.

- - -

O, galybe galima!
Tariamoji tu esi.
Užsimerkiu ir gana –
Viskas taip arti, arti...

Nerijus Laurinavičius, 2012 03 08

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą