Vėlyvieji Vilniaus knygų mugės aidai

Judita Šmitaitė-Laurinavičienė

 

Vėlyvieji Vilniaus knygų mugės aidai

Grįžau iš Vilniaus knygų mugės 2012. Turbūt tikslesnis pavadinimas būtų Vilniaus knygų turgus. Tiesą sakant, mėsos ir daržovių prekyvietėse paprasčiau, ramiau, konkrečiau. Įmanoma pasižvalgyti, prieiti, nusipirkti. Nukakti iš taško A į tašką B, iš taško B į tašką C, o knygų turguje tapo neįmanoma nei kvėpuoti, nei vaikščioti, nei apsisukti. Apie ramų pasižvalgymą negali būti nė kalbos. Jei būčiau  atklydusi be tikslo, manau, kad po dešimties minučių būčiau apsisukusi ir nėrusi iš tos vietos kuo toliau, nors nuo vaikystės esu literatūros mylėtoja, mokytojos kadaise pavadinta „knygų lentyna“. Prieš septynerius metus čia viskas lyg ir buvo kur kas paprasčiau. Panašu, kad knygų mugė virsta ne knygų, o popieriaus turgumi, kuriame vis daugiau formos, o turinio beveik nebėra. Matyt, dėl šios priežasties visur aplinkui knibždėte knibžda potencialūs bei aktyvieji „pirkliai“, užklydę be nuomonės, tikslo, vedami reklamos, pirkimo-griebimo inercijos renkantis prekę pagal masinėse prekyvietėse galiojančius principus – didelės nuolaidos, madinga, blizgu, populiaru, greitai ir lengvai suvartojama. Juk Lietuvos leidyklų padėtis anaiptol nėra puiki, tad tikrosios literatūros tiek knygynuose, tiek šitame knygų kalne-mugėje rasime tik  nedidelį procentą. Juk paklausa atitinka pasiūlą ir atvirkščiai. Bet štai įvairiausių didelio formato Oliverio, Beatos, Nedos bei kitokių receptų „biblijų“, kuriose rašto gal vos dešimtadalis, o visa kita – madingos nuotraukos, paveikslėliai, tikra galybė, nors vežimu vežk! Suprask – knyga dideliems ir ne itin mąstantiems, ką tik skaityti išmokusiems „vaikams“, kurių juslės gerokai išlavėjusios, tad tokią lektūrą nusipirkę ne tik išmoks pasigaminti gardžių patiekalų, kurie pamalonins skrandį, bet ir šiek tiek papuoš savo modernius būstus, nes tai juk be galo svarbu, jei nori būti šiuolaikiškas (beje, šiuolaikiškame būste labai sunku pastebėti knygą). O kur dar sėkmės istorijos, meilės romanai! Jais bando sudominti nuo nežmoniško šurmulio pavargusios, gal penkiasdešimties centimetrų pločio nišose į sienas įsirėmusios pardavėjos, liūdnais, be gyvybės ženklų veidais. Jos šiek tiek atkunta, kai netikėtai prie šios rašliavos stabteli paauglės ar namų šeimininkės.

            Pirmas tris valandas prie knygų net neprisiartinau, nes turėjau kitų tikslų – turgaus „įlankėles“, kuriose buvo galima pasislėpti nuo sumaišties ir netgi nugrimzti į ten, kur ryškėja sąsaja su žmogaus būties prasme, literatūra, kalba, mąstymu.

            Pirmas ir bene svarbiausias į knygų mugę mane atvedęs tikslas – aktorės-rašytojos Doloresos Kazragytės knygos „Raudoni sandaliukai“ pristatymas. Nors, tiesą sakant, dar svarbiau man buvo gyvas jautrus susitikimas su šia atviros ir nuoširdžios sielos kūrėja. Tik jos „įlankėlėje“ be sienų, be „žaislinių“ pertvarų, mačiau tikras ašaras tikrų žmonių akyse, nepaisant to, jog susikaupimą kiek įmanydamas trikdė netoliese nežinia kodėl kažkokią geležį kalęs jaunuolis. Palaipsniui buvau užtvindyta džiugaus graudaus jausmo. Nesvarbu, kad pirmąsias akimirkas likome šiek tiek apgauti ar nuvilti, mat knyga dar neišėjo, tik atiduota leidyklai, tačiau šiltai sutikti „Šeimininkės“ redaktorės, apdovanoti žurnalais bei Doloresos artumu greitai susitaikėme, jog „Raudonuosius sandaliukus“ į rankas paimsime tik rudeniop. Knygą, kurioje autorė dalijasi širdies vingiais, apmąsto save laiko perspektyvoje. Kūnas dyla, tampa vis nerangesnis, siela pavargsta, tačiau yra nemari ir nesenstanti. Siela mergaitės, kuri tokia ir išlieka, nors jai jau 69–eri, mergaitės, prieš kurią išnyra raudoni naujut naujutėliai, žemuogėmis kvepiantys sandaliukai, kadaise ankstyvoje skurdžioje vaikystėje padovanoti mamos... Aktorė skaito knygos ištraukas, už viską dėkoja lemčiai, gyvenimui. Skaudūs gumulai staiga užstringa jos ir klausytojų gerklėse, tačiau tas skausmas, kančia, graudulys sumišę su džiaugsmu, žinojimu, patirtimi, branda. Visa tai mus nuskaistina, klausytojų akyse-sielose sužaižaruoja ašaros.

            Tuo pačiu metu kitame kambarėlyje vyko Clive' o S. Lewis' o knygos „Kipšo laiškai“ pristatymas. Labai norėjau tenais nukakti, paklausyti kunigo-egzorcisto Arnoldo Valkausko įtaigaus kalbėjimo, tačiau susiskaidyti į du asmenis negalėjau, be to, įtraukta Doloresos sielos gelmių ir skaidros, visai pamiršau apie kitas „įlankėles“. Taip jau būna, kai kalbama iš širdies į širdį, kai labai paliečia...

            Toliau kojos vedė į Gendručio Morkūno knygos „Puodukas kefyro ant palangės“ pristatymą. Truputį vėlavau. Peržvelgiau didelį kambarį-salę, o, kai akis užtiko laisvą vietą, prisėdau. Su knyga supažindino interneto dienraščio „Bernardinai“ redaktorius A. Navickas, kunigas A. Peškaitis, literatūros tyrinėtojas K. Urba ir autoriaus žmona Regina Morkūnienė. Tvyrojo graudi, skaudi bei šviesi atsmosfera. Gal dėl to, kad rašytojo kūnas neseniai iškeliavo iš šio pasaulio, gal dėl to, kad taip jautriai apie vyro kūrybos kelią kalbėjo jo žmona. Ji taupiai tarė žodį, sakydama, kad Gendrutis visa perteiktų daug geriau, jog tai jis turėtų kalbėti. Kambario ore sklandė tylos angelas. Iš knygos puslapių prabilo autorius, patvirtindamas, kad mirties nėra. Kūrinio „žaliava“ – sunki ligos patirtis, gyvenimas ligoninėje, kurioje puodukas kefyro ant palangės tampa kitokios kasdienybės simboliu, poetiška, šmaikščia gyvenimo proza. Gendručio žodis paprastas, bet taiklus, gilus, įžvalgus, netikėtas.  Prieš akis – sunkus kelias bandant prisijaukinti ligą, būsimos mirties nuojauta. Nepaisant to, žmogus nepradeda dejuoti, inkšti, skleisti neviltį, o pastebi, atsisuka į KITĄ – senutę, spintelėje slepiančią kotletus, ligonius, kuriuos daug kas vienija, bet nemažai kas ir skiria, slaugutes, gydytojus... O ant nebevienišos palangės jaukiai įsitaisęs puodukas kefyro.

            Susimąsčiusi, kupina rimties žengiu toliau. Štai kambarys plyšta nuo žemaitiškų kalbų, saviveiklininkų folkloro muzikos. Nors ir laikau save žemaite bei Lietuvos patriote, po ramybės ir susikaupimo akimirkų šitos neprofesionalios „linksmybės“ nuteikė keistai bei truputį priminė vaikų ir paauglių šėliojimus per Užgavėnes. Pamaniau – ir kam visa to reikia? Tačiau jei sėdi vyresnio amžiaus žmonės, jei šypsosi, klausosi, vadinasi, tebūnie, reikia. Ir tiems, kurie „linksmina“, matyt, reikia.

Įsitaisau pirmos eilės krašte prie sienos laukti medikų brigados lydimo (kaip buvo skelbta anksčiau) visų gerbiamo vyriausio pasaulyje televizijoje dirbančio žurnalisto A. Čekuolio. Šio renginio bei naujos autoriaus knygos „Faktai ir šypsenos“ pristatymo vedėjas žurnalistas V. Radzevičius viesiems girdint su A. Čekuoliu kalba telefonu. Paaiškėja, kad knygos autorių „matysime“ tik per telefoną. Mat dėl neseniai patirtos traumos jis negalėjo atvykti. Salė pakvimpa nusivylimu, ypač nepatenkinti tie, kurie energingai ropštėsi į pirmąsias eiles. Tačiau A. Čekuolis ilgai liūdėti neleidžia. Jo balsas, kaip visada, energingas, žvalus, žurnalistas šmaikštauja, o sužinojęs, kad salė pilna, nebėra laisvų vietų, ragina žmones eiti sėstis į sceną, ant žemės ir pan. Ypatingos charizmos žmogui trauma ir „telefoninis barjeras“ netrukdo valdyti salę, sukelti juoką ir audringas ovacijas. Pristatomą knygą iliustravo I. Čekuolytė, žurnalisto duktė, gyvenanti ir dirbanti Madride. Dukra, tėvo paklausta, ar lengva jai su juo gyventi, pabrėžia, kad su tėvu visada gerai sutarė ir jautė stiprų ryšį. Šio ryšio stiprumą patvirtina ir A. Čekuolis, akcentuodamas, jog, dideli žmones skiriantys atstumai nebūtinai kenkia jų susikalbėjimui, bendrystei. Susirinkusiųjų sielos pamaloninamos sveiko, intelektualaus, šmaikštaus optimizmo doze. Sunku net patikėti, jog kitame telefono gale – ne dvidešimtmetis jaunuolis, o jau į devintąją dešimtį įžengęs žmogus.

            Puikiai nusiteikusi keliauju toliau. Galų gale surandu atokiame Parodų rūmų kampe pasislėpusį mažytį kambarėlį. Prie durų būriuojasi žmonės, o man prieš akis išnyra seniai matytas kurso draugės veidas. Pasilabinu lyg būčiau bičiulę mačiusi ne prieš penkerius metus, o vos prieš penkias minutes. Julius Žėkas mus ragina skubėti į vidų. Kviečiu kartu eiti ir buvusią kursiokę, tačiau ji rankose laiko trapistų vienuolio Tomo Mertono knygą „Septynaukštis kalnas“ ir nė neketina pajudėti iš vietos,  tarstelėdama, jog dirba, suprask, parduoda T. Mertono knygas. Šiaip ne taip įeinu į vidų ir šalia kitų žmonių prisėdu ant žemės. Vietos išties mažai. Pastebėjau – kuo nekomerciškesnis, nepopuliaresnis pristatomos knygos, asmenybės ar diskusijos turinys, tuo nepatogesnė, mažesnė „įlankėlė“. Tačiau dėl to ji tampa dar jaukesnė ir svarbesnė, savesnė. Kurso draugė netikėtai prisėda prie manęs, sutelkiame dėmesį į tris profesorius, kurie turi pristatyti knygą. Pirmajam įsikalbėjus, akimirką suabejoju – čia paskaita, A. Augustino „Išpažinimų“ ir T. Mertono „Septynaukščio Kalno“ palyginimas ar knygos pristatymas? O gal bandymas pademonstruoti savo erudiciją, kuri nuobodoka bei neįtaigi dėl to, jog nėra palytėta tikėjimo šviesos, kurią, mano manymu, skleidžia ne protas ar valia, apie kuriuos svarstė profesorius, o pats tikėjimas? Nenoriu nuvertinti profesoriaus žinių, tačiau po ankstesnių „įlankėlių“ patirties supratau, kad mokslas ir erudicija, hipotezės be skaidraus tikėjimo, paprastumo bei žmogaus sielos šviesos tampa nebe tokie aktualūs, svarbūs skirtumą pajautusiam asmeniui. Vienu metu buvo kritiškai pastebėta, kad T. Mertonas visą laiką kalba vien apie save, o į Dievą, skirtingai nei A. Augustinas, kreipiasi tik pačioje knygos pabaigoje. Įdomu, ką profesorius šiuo pastebėjimu norėjo pasakyti?

Galiausiai pigiau įsigijau gražiai „Katalikų pasaulio leidinių“ išleistą „Septynaukštį kalną“, o kadangi svarbiausieji tikslai jau buvo pasiekti, pamažu jaukinausi mintį šiaušti namo. Galbūt atklysiu čionai ir kitais metais, galbūt... Sudie...

 2012 02 29