Jie visą savo amžių nė neįtarė, kad gyvena ant lobio. Tiesiogine
žodžio prasme. Aprašomas namas buvo nepaprastai didelis. Daugybė
kambarių, kambarėlių, kambaraičių pragariškai riaumojo nesutramdomu
instinktyviu veržlumu gyventi. Gyvenimo sąlygos? Panašios kaip
džiunglėse, kur mažesniam ir silpnesniam be galo sunku išvengti
didesniojo bei galingesniojo šešėlio. Tikslaus gyventojų skaičiaus
niekas niekada nežinojo, net rūsčioji ekonomė Severija, kurios
Didžiojoje Namų knygoje atguldavo kiekvienas menkiausias dvikojo ar
keturkojo plaukelis. Keturios-penkios kartos čia tarpo tarsi savaime,
natūraliai, vieni kitų gerai nepažinodami, nors visus juos siejo vienas
ir tas pats Didžiojo namo stogas. Galbūt šiek tiek paradoksalu, tačiau
namo gyventojai akis į akį susitikdavo gana retai. Dažniausiai jie
vienas prieš kitą tik miražiškai šmėžuodavo tolimesniame-artimesniame
akiratyje.
Šeimynine tradicija jau buvo tapęs trumpas visuotinis
pasistovėjimas ant galvos. Šiuo keistu „ritualiniu“ įpročiu Didžiąją
šeimą užkrėtė visą savo gyvenimą kryželiu siuvinėjanti namų šeimininkė
Danguolė, kuri vieną niekuo neišsiskiriančią dieną pajutusi neapsakomą
dangaus trauką ėmė ir užsirašė į populiariosios jogos kursus. Po
daugybės skausmingų pastangų su ryškiu akcentu lietuviškai veblenantis
komerciškos išvaizdos „guru“ Gerasimas namų šeimininkę pagaliau išmokė
pažvelgti į pasaulį kitu kampu. Aukštyn kojomis. Nuo tos dienos savo
prakaitu įgytą „transcendentinę“ patirtį Danguolė ėmė transliuoti
visiems Didžiojo namo gyventojams, kurie (dauguma) pasirodė esą kur kas
imlesni, greičiau besimokantys, tad visai netrukus ilgais žiemos
vakarais visas namas jau stovėjo aukštyn kojomis. Na ne pats namas, o
beveik visa jame kunkuliuojanti gyvybė, – net ir devyniasdešimtmetis
karo veteranas Zigmas su savo mylimu Laikos veislės šunimi Drezdenu
žvelgė į pasaulį kitu kampu. Kiek skeptiškiau šį „ritualą“ vertino
rūsčioji ekonomė Severija, tačiau ir ji retkarčiais aukštyn kojomis
apversdavo vertikaliąją savo padėtį, po galva atsargiai pasikišdama
Didžiąją namų knygą.
Trimetis pūstažandis garbanius Eliazaras labai mėgo žaisti
sviediniu. Tai buvo pats mėgstamiausias jo žaislas, kurio berniūkštis
niekada nebūtų iškeitęs net į galingiausią pasaulio kompiuterį. Su
sviediniu jis keldavosi, su sviediniu eidavo miegoti. Įdėmiai
apžiūrinėdamas apčiuopiamą apvalųjį „stebuklą“ Eliazaras nuo pat
seilėtos vaikystės empiriškai patyrė neapibūdinamą rutulio pilnatvę. Šį
keistą vaiko potraukį nesupratingieji tėvai visais įmanomais būdais
mėgino nuslopinti dovanodami žybsinčius garsinius šautuvus, elektrinius
traukinukus, radio bangų mašinėles, bet visi įmantrieji žaislai buvo
demonstratyviai kategoriškai ignoruojami.
Eliazaro tėtis, Kazys Plušauskas – nepaprastai užsiėmęs
žmogus. Jis dirbo keturiuose darbuose, kurių esmės nesuprato ne tik
dauguma aplinkinių, bet kartais ir jis pats. Visiems svečiams, o
retkarčiais ir nedažnai sutinkamiems namiškiams ponas Plušauskas
prisistatydavo kaip biržos makleris. Devyniasdešimtmetis karo veteranas
Zigmas, Kazio tėvas ir Eliazaro senelis, išgirdęs tokį žodžių junginį
suraukdavo ir taip jau negailestingai raukšlių išvagotą savo kaktą bei
penkias minutes sukaustytas žiūrėdavo į vieną tašką. „Biržos makleris,
biržos makleris... Kas? Biržos makleris?...“ – niekaip negalėdavo
atsitokėti senukas, kuriam kažkodėl ši neatpažįstama profesija mintyse
etimologiškai siedavosi su Biržais. Tik kelis kartus garsiai amtelėjęs
Drezdenas sugebėdavo Zigmą sugrąžinti atgal į realų pasaulį.
Kazys Plušauskas plušėjo dvidešimt valandų per parą ir manė,
kad kitoks gyvenimo panaudojimas yra absoliučiai beprasmis laiko
švaistymas. Todėl nenuostabu, jog Eliazaras nuo pat kūdikystės augo be
trokštamo tėvo dėmesio. O ir daugiavaikė mama, minėtoji Danguolė,
Plušauskienė, namų šeimininkė, visą nuo namų tvarkymo atlikusį laiką
siuvinėjo kryželiu arba stovėjo ant galvos, tad mažamečiui sūnui taip
pat labai šykštėjo motiniškos gyvenimą įprasminančios šilumos. Dar ji
labai mėgo pirkti prabangią buitinę techniką, kuri, jos manymu,
nepaprastai palengvina žmogaus būtį (ir buitį). Danguolei dažnai
patikdavo kartoti „Nesu tokia turtinga, kad pirkčiau tokį pigų daiką“,
už ką kartais nuo plušančio vyro gaudavo kočėlu per dantis. Jei būtų
pasitaikiusi tokia galimybė, ponia Plušauskienė būtų įsigijusi modernų
japonišką robotą, kuriam pavestų visus atsakingus namų ūkio bei vaikų
priežiūros darbus, o pati dar giliau pasinertų į mėgstamiausius savo
užsiėmimus. Ačiū Dievui, tokios galimybė nepasitaikė.
- - -
Nepaisant visko, gausioji šeimyna ilgus metus nė neįtardama
gyveno ant lobio. Šis nežinojimas atsirado iš absoliutaus laiko trūkumo,
kuris, regis, taip ir sklandė tvankiame Didžiojo namo ore. Metams
bėgant nežinojimas vis gilėjo ir gilėjo, nes laikas vis labiau traukėsi
ir traukėsi, kaip vilnonis rūbas, skalbiamas aukštoje temperatūroje.
Bet vieną saulėtą kovo dieną trimečio pūstažandžio Eliazaro
gyvenime įvyko taip vadinamas lūžis, pakeitęs visą tolimesnį jo
gyvenimą. Berniukas žaidė mylimuoju savo sviediniu, kuris netyčia (o gal
ir tyčia) ėmė ir nudardėjo stačiais laiptais į tolimą rūsį, iš kurio
enigmatiškos gilumos, jei nemelavo akys, nedrąsiai skverbėsi siauras
šviesos spindulys. Nors tokia scena kai kam gali priminti primityvaus
siaubo filmo scenarijų, tačiau pūstažandis Eliazaras tokių dalykų dar
nepažinojo, todėl narsiai nušuoliavo į apačią paskui savo išdykusį
sviedinį. Siauras šviesos spindulys kiaurai pervėrė mažo žmogučio sielą.
Sviedinio apačioje nebuvo. Tik šiek tiek praviros sunkios
ąžuolinės durys... Ant pirštų galų įsliūkinęs į vidų „jaunasis
metafizikas“, dar ankstyvoje vaikystėje pajutęs neapibūdinamą rutulio
pilnatvės trauką, trisdešimties kvadratų plote ant visų pogrindinės
patalpos sienų išvydo daugybę šviesa žėrinčių šventųjų paveikslų bei
ikonų. Ant šaltų akmeninių grindų specialiuose stoveliuose stovėjo
nesuskaičiuojama gausybė įvairaus dydžio spragsinčių bičių vaško
žvakelių. Kambario viduryje nuolankiai klūpojo žilaplaukis seneliukas,
kurio veido Eliazaras iš pradžių matyti negalėjo. Pajutęs, jog kažkas
įėjo į jo celę, senukas neskubėdamas atsistojo ir lėtai atsisuko į durų
pusę. Sibiro sniego baltumo barzda tysojo iki pat šaltųjų akmeninių
grindų. Ramybe trykštantis žvilgsnis lyg šilkinis vystyklas iš visų
pusių apsupo vaiką. Šis akimirksnis prilygo visų pasaulio motinų bei
tėvų meilės sumai. Sunku buvo atskirti, ar šventųjų paveikslai bei
ikonos apšvietė Didžiosios giminės proproprosenelį, ar tai jis pats
spindėte spindėjo į visas puses nušviesdamas viską. Jo veidas, nepaisant
nesuskaičiuojamų metų, buvo vaikiškai tyras ir lygus, nebuvo įmanoma
įžiūrėti nei vienos raukšlelės.
– Tu esi pirmasis, kuris čionai užėjai, – pavasariškai
švelniai tarė senolis, – galbūt ir paskutinysis...galbūt... – pridūrė po
kelių gilių atokvėpių ir garsiai pabučiavo rankoje laikytą auksinį
kryžių.
Vaikas tylėjo ir atrodė nei kiek nesutrikęs. Tuomet
ilgabarzdis proproprosenelis atsargiai prisiartinęs prie tolimosios savo
atžalos tėviškai pakedeno purias avinėliškas jo garbanas ir davė
berniukui pabučiuoti kryžių bei palaimino Eliazarą tris kartus jį
peržegnodamas.
- - -
Tai, jog Didžiosios giminės proproprosenelio enigmatiškame
rūsyje niekas niekada nesilankė buvo absoliuti tiesa. Tačiau pats
žydintis senukas kiekvieną dieną kažkur paslaptingai išeidavo, pakeliui
kartais nebyliai prasilenkdamas su vienu ar kitu laiko neturinčiu
žmogumi. Niekas į jį jau nebekreipė dėmesio ir net galutinai buvo
atsisakę minties kada nors iškviesti psichiatrą. Senolis visuomet
rankose tvirtai laikydavo kumščio storumo pusantro metro aukščio
degančią žvakę, kuri niekada neužgesdavo – net ir išėjus į lauką per
pačią žvarbiausią vasario pūgą. Nors toks reiškinys „sveikam“ protui
galbūt pasirodytų ir neįtikėtinas, tačiau visi seniai jau buvo pavargę
liguistai stebėtis. Vieną rytą rūsčioji Didžiųjų namų ekonomė Severija
nepagailėjusi santaupų pasamdė privatų detektyvą (seklį-morką), kad
išsiaiškintų, kur kiekvieną dieną išeina „trenktas“, anot jos, senukas,
tačiau nuo kojų nusiplūkęs detektyvas į Severijos miegamąjį įvirto vėlai
vidurnaktį, apiplyšęs kaip elgeta bei persigandęs lyg dezertyras,
pametęs visus savo veržliuosius specialiai dresuotus urvinius šunis bei
visus paslaptingai dingusio proproprosenelio pėdsakus. Dar keli vėlesni
seklio-morkos bandymai, įtūžusios ekonomės apmaudui, baigėsi lygiai taip
pat.
- - -
Vieną speiguotą bei pūguotą vasario dieną giminės „įkūrėjas“
išėjo iš namų ir niekada daugiau nebegrįžo. Visi į šį faktą taip ir būtų
žiūrėję pro pirštus, jei ne viena skaudi aplinkybė – dingo ir
Eliazaras. Paskelbta respublikinė bei tarptautinė paieška nedavė jokių
konkrečių rezultatų. Prapuolė kaip į vandenį. Nei kamuolio, nei
berniūkščio.
– Tiek to, juk mes – daugiavaikė šeima, – išmintingai tarė Kazys Plušauskas ir išskubėjo į trečiąjį savo darbą.
Ponia Plušauskienė tuo tarpu stovėjo ant galvos ir žvelgė į
pasaulį kitu kampu, o karo veteranas Zigmas su Laikos veislės šunimi
Drezdenu per nacionalinį kanalą žiūrėjo istorinį filmą apie Trečiąjį
pasaulinį karą, kuriame jis pats kažkada dalyvavo. Rūsčioji namų
šeimininkė Severija užvertusi Didžiąją namų knygą pro užpustytą Didžiojo
namo langą švelniai žiūrėjo į palaipsniui išblėstantį ūkanotą tolį.
- - -
O dar vėliau visi numirė. Tie, kuriems pavyko pralobti, ir
tie, kuriems nepavyko. Nė neįtardami, kad visą savo amžių praleido
„gyvendami“ ant lobio. Numirė net ir tie, kurie manė neturėsiantys tam
laiko. Taip ir nesusiprotėję bent akies krašteliu pažvelgti į gilųjį
paslaptingąjį rūsį, kuriame nuo proproprosenelio dingimo dienos
apsigyveno mažasis pūstažandis Eliazaras. Ten jis gyvena ir iki šiol.
Nerijus Laurinavičius, 2009 01 09.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą