Nuo nesulaikomų žirgų kanopų dūžių kietai suploto
sniego gabalai kaip skaldomų malkų skeveldros lėkė į beribiu lauku
nusidriekusio vieškelio pakeles. Visi mes sėdėjome kinkytose rogėse ir į
plačiai atsivėrusius plaučius pasimėgaudami traukėme šviežut šviežutėlę žiemos
gaivą. Linksmai pasiutę vežikai azartiškais botagų kirčiais skatinte skatino
savuosius žirgus veržtis į Ateitį, į Ateitį, į Ateitį... Vis sparčiau ir
sparčiau. Ristūnai, regis, visai dėl to nepyko, o tik geranoriškai šypsodamiesi
smeigė palinkusias pasišiaušusias galvas tiesiai į beviltiškai besipriešinančio
vėjo skvernus.
Nebesusiturėdamos širdys vienu ritmu kalė it
patrakę būgnai, kuriuos kažkas kadaise kruopščiai užsiuvo išdidžiose krūtinėse,
o ant raumeningų kaklų užkabino lediniu tyrumu žvangančius varpelių karolius.
Tasai nesiliaujantis varpelių žvangėjimas mūsų palaipsniui plyštančiose esybėse
žadino tikrąją Gyvenimo viduržiemio Šventę. Visai nesvarbu, keliais žirgais
buvo kinkytos rogės – devyniais, šešiais, trimis ar tik vienu vieninteliu. Visi
mes sparčiai judėjome viena kryptimi.
Kartu su vos vos pakeliamu skausmu, landžia
širdgėla, saldžiu liūdesiu ir greipfruto skonio vienatve, kasdieniškais ir
nekasdieniškais džiaugsmais-nedžiaugsmais, iki kaulų čiulpų įsismelkusia
gimtojo krašto idile, kartu su snarglėtais vaikėzais bei suklypusiais
seneliukais pro šalį negrįžtamai skriejo Gyvenimo pakelės, grioviai,
plynaukštės, žemumos... Kartais nutikdavo ir taip, jog kai kurie stačiomis
galvomis išvirsdavo iš rogių, tyčia ar netyčia – visaip pasitaikydavo. Kai
kuriuos mirtinai sutrypdavo iš galo atlekiančios laiko galybės kanopos, o kai
kurie, retesniais atvejais, net ir išsigelbėdavo šiaip ne taip įšokdami į
Viltimi gaudžiančius ekipažus. Plačiai tuomet plyšavo armonikos, švelniai
kraują kuteno fleitos.
Ekipažai, žinoma, buvo nevienodi – vieni lūžo nuo
vyrų, moterų ir vaikų svorio, o kitose rogėse, žiūrėk, ramiai ir tyliai it
pirštas sėdėjo žmogus, kaip vėžlys įtraukęs galvą į savo vienatvės kailinius.
- - -
Prie milžiniškų šerkšnu kvepiančių ir žiemos
briliantais žėrinčių Vartų žirgai staiga sustodavo, visu svoriu įsirėždavo į
baltutėlę žemę... Toliau jiems tikrai nevalia! Keleiviai mikliai iššokdavo iš garuojančių rogių,
nusiplėšdavo sunkius verdančius kailinius, nusirišdavo šlapius šalikus, nusimesdavo kailines kepures ir
žengdavo tąjį vieną vienintelį paskutinįjį žingsnį priekin... Snigdavo. Snigo.
Sninga ir... snigs...
Tuščios Laiko rogės paskui kvapą šiek tiek
atgavusius žirgus lengvai čiuožė atgalios – tenai jau nekantriai laukė nauji
žmonės, nauji keleiviai... Tenai ir aš kažkada buvau.
Nerijus Laurinavičius,
2012
11 19.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą