2012 m. lapkričio 20 d., antradienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (18). Ir vėl apie laiką...


Nuo nesulaikomų žirgų kanopų dūžių kietai suploto sniego gabalai kaip skaldomų malkų skeveldros lėkė į beribiu lauku nusidriekusio vieškelio pakeles. Visi mes sėdėjome kinkytose rogėse ir į plačiai atsivėrusius plaučius pasimėgaudami traukėme šviežut šviežutėlę žiemos gaivą. Linksmai pasiutę vežikai azartiškais botagų kirčiais skatinte skatino savuosius žirgus veržtis į Ateitį, į Ateitį, į Ateitį... Vis sparčiau ir sparčiau. Ristūnai, regis, visai dėl to nepyko, o tik geranoriškai šypsodamiesi smeigė palinkusias pasišiaušusias galvas tiesiai į beviltiškai besipriešinančio vėjo skvernus.

Nebesusiturėdamos širdys vienu ritmu kalė it patrakę būgnai, kuriuos kažkas kadaise kruopščiai užsiuvo išdidžiose krūtinėse, o ant raumeningų kaklų užkabino lediniu tyrumu žvangančius varpelių karolius. Tasai nesiliaujantis varpelių žvangėjimas mūsų palaipsniui plyštančiose esybėse žadino tikrąją Gyvenimo viduržiemio Šventę. Visai nesvarbu, keliais žirgais buvo kinkytos rogės – devyniais, šešiais, trimis ar tik vienu vieninteliu. Visi mes sparčiai judėjome viena kryptimi.

Kartu su vos vos pakeliamu skausmu, landžia širdgėla, saldžiu liūdesiu ir greipfruto skonio vienatve, kasdieniškais ir nekasdieniškais džiaugsmais-nedžiaugsmais, iki kaulų čiulpų įsismelkusia gimtojo krašto idile, kartu su snarglėtais vaikėzais bei suklypusiais seneliukais pro šalį negrįžtamai skriejo Gyvenimo pakelės, grioviai, plynaukštės, žemumos... Kartais nutikdavo ir taip, jog kai kurie stačiomis galvomis išvirsdavo iš rogių, tyčia ar netyčia – visaip pasitaikydavo. Kai kuriuos mirtinai sutrypdavo iš galo atlekiančios laiko galybės kanopos, o kai kurie, retesniais atvejais, net ir išsigelbėdavo šiaip ne taip įšokdami į Viltimi gaudžiančius ekipažus. Plačiai tuomet plyšavo armonikos, švelniai kraują kuteno fleitos.

Ekipažai, žinoma, buvo nevienodi – vieni lūžo nuo vyrų, moterų ir vaikų svorio, o kitose rogėse, žiūrėk, ramiai ir tyliai it pirštas sėdėjo žmogus, kaip vėžlys įtraukęs galvą į savo vienatvės kailinius.

- - -

Prie milžiniškų šerkšnu kvepiančių ir žiemos briliantais žėrinčių Vartų žirgai staiga sustodavo, visu svoriu įsirėždavo į baltutėlę žemę... Toliau jiems tikrai nevalia! Keleiviai mikliai iššokdavo iš garuojančių rogių, nusiplėšdavo sunkius verdančius kailinius, nusirišdavo šlapius šalikus, nusimesdavo kailines kepures ir žengdavo tąjį vieną vienintelį paskutinįjį žingsnį priekin... Snigdavo. Snigo. Sninga ir... snigs...

Tuščios Laiko rogės paskui kvapą šiek tiek atgavusius žirgus lengvai čiuožė atgalios – tenai jau nekantriai laukė nauji žmonės, nauji keleiviai... Tenai ir aš kažkada buvau.

Nerijus Laurinavičius,
2012 11 19.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą