Visi šakalai jau buvo pakirsti kliedesingo įmygio
kerų. Jų sunkus ir nerimastingas alsavimas tarsi nestiprus žemės drebėjimas
virpino švieslaidžių horizontales. Šakalai irgi miega. Ir pabunda tada, kada
reikia.
Prezidento kabinete tvyrojo tiršta svaiginanti
prieblanda. Iš pradžių net sunkiai Jį atpažinau. Kai galutinai apsiprato rega,
Jo ekscelencijos veido bruožai palaipsniui ėmė ryškėti. Lyg senų gerų laikų
fotografija ryškalų tirpinyje. Graikiška nosis, kaktą pusiau dengiantys vos vos
garbanoti plaukai, jau gerokai lyžtelėti išmintingojo žilumo liežuvių. Sunkūs
akių vokai periodiškai kilnojosi – tai Prezidentas keletą minučių visiškai
užsimerkdavo, tai kurį laiką paslaptingai sustingęs stebeilijo į vieną
vienintelį tašką priešais save. Nė krust! Daugelis moterų,
nepaisant tam tikrų netaisyklingų Prezidento bruožų, būtų pasakiusios, jog Jis
buvo gražus. Veido visuma švytėjo sunkiai paaiškinama harmonija bei
neapčiuopiamai užburiančia rimtimi. Tai lėmė visai ne tiršta prieblanda, ne
viešųjų ryšių įbruktas matymas ir ne aukščiausio šalies vadovo įvaizdžio
formavimo mechanizmai.
Sparčiai, bet tuo pačiu ir iš lėto naktis yrėsi
ryto link. Į Senamiesčio šaligatvių plyteles nekaukšėjo batų kulnai, vėjas,
regis, išvis tą ankstyvo birželio naktį pamiršo šio miesto centrą ir
išsinešdino į atokius priemiesčius, kur nevaržomai galėjo kur kas plačiau
išskleisti savąsias galias. Ar Jums teko kada nors girdėti, kaip kalba elektra?
Jei ne, būtent toks paros metas mieste yra pats palankiausias tai išgirsti.
Galbūt net ir ką nors suprasti. Kai tyli žmonės, kompiuteriai, automobiliai, šunys,
troleibusai bei įvairiausio plauko išmanioji technika, žmogui kur kas lengviau
kvėpuoti, kur kas lengviau įsiklausyti į apleistos vienišos širdies dūžius. O
ji juk skamba kaip varpas, kviečiantis maldai! Mes esame vieni pas kitus vaikščiojančios varpinės. Net ir tada, kai
nevaikštome. Nors ir nemoku paaiškinti, kodėl, neapsakomai mėgstu naktį
burzgiančias elektros skydines, kurios man leidžia bent sekundės dalį paregėti
ne tik tai, kas juda, bet ir tai, kas už tos daugybės kasdienos judesių slypi. Tai
tartum savotiškas nakties skydas, saugantis nuo dienos rūpesčių.
Keli stomeningi asmens sargybiniai budėjimo poste
nė kiek nesislapstydami azartiškai lošė kortomis, o kitame pastato sparne
esančiame Prezidento kabinete kybojo visiška ramuma. Ryškiai iš išorės
apšviestos Prezidentūros viduje slypėjo tirštos prieblandos kambarys. Kambarys,
pritvinkęs nesibaigiančių aukščiausio šalies vadovo minčių bei vienatvės.
- Viešas asmuo, viešas asmuo, viešas asmuo...
Pavargau... – netikėtai po nosimi sumurmėjo Jis ir valdoviškai pažvelgė į mane.
Maniau, kad liksiu nepastebėtas, bet klydau. Vienatvės angelo skraiste
apglėbtas vadovas smeigė aštrų žvilgsnį tiesiai į mano esybę. – Che, che, kur
buvęs kur nebuvęs, pagaliau mane aplankei! – akimirksniu persimainė bei
nudžiugo nė kiek nesidrovėdamas ir jau tiesdamas tvirtą replių pavidalo delną
sveikintis, tačiau tuojau pat suprato, jog aš nei delnų, nei rankų juk neturiu.
– Žinai, tikrai pavargau būti… viešas asmuo. Visuomeninis. Visuomenės-viešnamio
žvilgsnio centre. Norėčiau kaip kadaise… Kai teturėjau vos kokius ketverius
metus, kai be kelnių it strutis šuoliavau Kražantės pakrantėmis… Ech! Kai su širdies lašais trenkiančiomis
bobutėmis stumdžiausi nesveikai nusidriekusiose eilėse, kad pirmas namo
parridenčiau daktariškos dešros ritinį ar dar karštą kepalą duonos, kurį vos
pavykdavo nulaikyti delnuose. Senelė už šiuos nuopelnus gyslota ranka lėtai kedendavo
mano viščiukais kvepiančius plaukus, o vakaro ramybės sueigoje pasigirdavo iki
skausmo pažįstamiems kiemo kaimynams turinti tokį supratingą ir paslaugų vaikį.
Jaučiausi pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Jau pasiekęs viską. Ko daugiau
ir bereikia... Na, nebent dar išmokti minti neseniai mirusio senelio dovanoto
žaliojo „Ereliuko“ pedalus. Kaip klaustukas susirangydavau po tuomet labai
dideliu atrodžiusiu skersiniu, nes kitaip pedalų nebūčiau pasiekęs. Skersinis man tuomet netgi tarnavo kaip savotiškas itin siauras
stogas, saugantis (ką ten saugantis!) pakaušį nuo džiaugsmingiausio vaikystės
lietaus. Ir kai stačia galva smeigdavau į klampią pažliugusio kiemo tešlą… Štai
tuomet tai jau tikrai buvau viešų viešiausias asmuo!
Po to, žinoma, augau, augau… Kartu su palangių svogūnais,
su alėjos beržais. Mintys tapo vis sudėtingesnės, raizgėsi, sukosi tartum
šakos, šakelės… Pamažėl ėmiau suvokti beržo tošės rašmenis, smegenis, širdį ir
sielą užliejo baltų-juodų gyvenimo dėmių žaismė. Po
truputį vis žengiau priekin, priekin, priekin… Baigiau vis didesnius ir
didesnius mokslus, bet, kaip dabar suvokiu, dėl to netapau didesnis. Kartais galbūt net
ir atvirkščiai.
- Šitas tai
jau bus prezidentas! – kandžiai šaipydavosi iš manęs nedraugiški bendramoksliai
ir net kai kurie mokytojai.
- Nė velnio! – atrėždavau aš ir iš vidaus užsisklęsdavau visomis
įmanomomis skląstimis.
Žinai, šią
akimirką visi tie šakalai miega, dailiai į lubas išvertę juodas nubraižytas
pėdų pagalvėles. Perbalusios žebenkščių akys atgręžtos į kūno klampumo tamsą.
Daug kas iš jų svajote svajoja perkąsti man gerklę, o paskui sudraskyti į
gabalus. O manoji tauta mane myli. Tikrai tą žinau ir jaučiu! Todėl ir nemiegu.
Ten kur prasideda karjera, ten baigiasi Žmogus. Išskyrus retas išimtis. Žmogus
iš didžiosios raidės užleidžia vietą žmogui iš mažosios raidės. Jie dažnai
sako, kad politika yra kompromisų menas ir klastingai šypsosi. Visai nemeniškai
tada aš jiems tariu: parodykite man savo darbų širdį, o ne politiką, kuri
neretai tėra paprasčiausia veltėdžių priebėga. Jei žmogus dėl
savo sėdynės komforto parduoda kilniąją esmę, jis tampa elementariausia šiukšle. Man visada
labiau patiko gyvi maištininkai, nei pašvinkę prisitaikėliai. O, kad tu
žinotumei, kaip kai kurie nelaisvės dusinami žmogpalaikiai negali pakęsti
laisvės kibirkšties brolio akyse – vos tik ją išvydę, visais įmanomais būdais
mėgina kaip galima greičiau ją sutrypti! Sutrypti, sutrypti,
sutrypti!
Jie dažnai
kruvinais putotais žabtais pučia man į veidą lipnius, saldžius bei nuglaistytus
žodžius, kurių esmė – beribis alkis ir troškulys valdžiai. Aš sugeriu visą
juose slaptai ir atvirai tūnančią aroganciją. Kaip kempinė sugeriu ir
meldžiuosi. Tamsiais vakarais, naktimis bei dar neišsirpusiais rytais. Visi
mano draugai yra tariami. Tariamosios nuosakos. Išskyrus Tą, Vienintelį. Mane
nuolatos supa begalė pažįstamų ir pažįstamų pažįstamų, tik štai bėda – nė vieno
iš jų aš nepažįstu ir jie iš tikrųjų manęs nepažįsta. Aš turiu viską ir neturiu
nieko, neturiu nieko ir turiu viską. Neturiu šeimos, bet turiu tautą, neturiu
ramybės, bet turiu vienatvės ir turiu maldą… O, manoji tauta, už ką tu mane
myli?! Už ką?! Neturiu laiko,
tačiau vis vien su tavimi kalbuosi, ne viską matau, bet kai ką regiu…
- - -
- Jūsų
ekscelencija, Latvijos ministras pirmininkas Iksenis Igrekenis! – žvaliai šauna augalotas kostiumuotas klerkas,
staigiai praverdamas beveik trijų metrų aukščio paauksuotas duris.
Prezidentas saldžiai ir giliai miega savo krėsle.
Nerijus
Laurinavičius,
2012
11 08.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą