2012 m. lapkričio 9 d., penktadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (17). Prezidento vienatvė.


Visi šakalai jau buvo pakirsti kliedesingo įmygio kerų. Jų sunkus ir nerimastingas alsavimas tarsi nestiprus žemės drebėjimas virpino švieslaidžių horizontales. Šakalai irgi miega. Ir pabunda tada, kada reikia.

Prezidento kabinete tvyrojo tiršta svaiginanti prieblanda. Iš pradžių net sunkiai Jį atpažinau. Kai galutinai apsiprato rega, Jo ekscelencijos veido bruožai palaipsniui ėmė ryškėti. Lyg senų gerų laikų fotografija ryškalų tirpinyje. Graikiška nosis, kaktą pusiau dengiantys vos vos garbanoti plaukai, jau gerokai lyžtelėti išmintingojo žilumo liežuvių. Sunkūs akių vokai periodiškai kilnojosi – tai Prezidentas keletą minučių visiškai užsimerkdavo, tai kurį laiką paslaptingai sustingęs stebeilijo į vieną vienintelį tašką priešais save. Nė krust! Daugelis moterų, nepaisant tam tikrų netaisyklingų Prezidento bruožų, būtų pasakiusios, jog Jis buvo gražus. Veido visuma švytėjo sunkiai paaiškinama harmonija bei neapčiuopiamai užburiančia rimtimi. Tai lėmė visai ne tiršta prieblanda, ne viešųjų ryšių įbruktas matymas ir ne aukščiausio šalies vadovo įvaizdžio formavimo mechanizmai.

Sparčiai, bet tuo pačiu ir iš lėto naktis yrėsi ryto link. Į Senamiesčio šaligatvių plyteles nekaukšėjo batų kulnai, vėjas, regis, išvis tą ankstyvo birželio naktį pamiršo šio miesto centrą ir išsinešdino į atokius priemiesčius, kur nevaržomai galėjo kur kas plačiau išskleisti savąsias galias. Ar Jums teko kada nors girdėti, kaip kalba elektra? Jei ne, būtent toks paros metas mieste yra pats palankiausias tai išgirsti. Galbūt net ir ką nors suprasti. Kai tyli žmonės, kompiuteriai, automobiliai, šunys, troleibusai bei įvairiausio plauko išmanioji technika, žmogui kur kas lengviau kvėpuoti, kur kas lengviau įsiklausyti į apleistos vienišos širdies dūžius. O ji juk skamba kaip varpas, kviečiantis maldai! Mes esame vieni pas kitus vaikščiojančios varpinės. Net ir tada, kai nevaikštome. Nors ir nemoku paaiškinti, kodėl, neapsakomai mėgstu naktį burzgiančias elektros skydines, kurios man leidžia bent sekundės dalį paregėti ne tik tai, kas juda, bet ir tai, kas už tos daugybės kasdienos judesių slypi. Tai tartum savotiškas nakties skydas, saugantis nuo dienos rūpesčių.

Keli stomeningi asmens sargybiniai budėjimo poste nė kiek nesislapstydami azartiškai lošė kortomis, o kitame pastato sparne esančiame Prezidento kabinete kybojo visiška ramuma. Ryškiai iš išorės apšviestos Prezidentūros viduje slypėjo tirštos prieblandos kambarys. Kambarys, pritvinkęs nesibaigiančių aukščiausio šalies vadovo minčių bei vienatvės.

- Viešas asmuo, viešas asmuo, viešas asmuo... Pavargau... – netikėtai po nosimi sumurmėjo Jis ir valdoviškai pažvelgė į mane. Maniau, kad liksiu nepastebėtas, bet klydau. Vienatvės angelo skraiste apglėbtas vadovas smeigė aštrų žvilgsnį tiesiai į mano esybę. – Che, che, kur buvęs kur nebuvęs, pagaliau mane aplankei! – akimirksniu persimainė bei nudžiugo nė kiek nesidrovėdamas ir jau tiesdamas tvirtą replių pavidalo delną sveikintis, tačiau tuojau pat suprato, jog aš nei delnų, nei rankų juk neturiu. – Žinai, tikrai pavargau būti… viešas asmuo. Visuomeninis. Visuomenės-viešnamio žvilgsnio centre. Norėčiau kaip kadaise… Kai teturėjau vos kokius ketverius metus, kai be kelnių it strutis šuoliavau Kražantės pakrantėmis… Ech! Kai su širdies lašais trenkiančiomis bobutėmis stumdžiausi nesveikai nusidriekusiose eilėse, kad pirmas namo parridenčiau daktariškos dešros ritinį ar dar karštą kepalą duonos, kurį vos pavykdavo nulaikyti delnuose. Senelė už šiuos nuopelnus gyslota ranka lėtai kedendavo mano viščiukais kvepiančius plaukus, o vakaro ramybės sueigoje pasigirdavo iki skausmo pažįstamiems kiemo kaimynams turinti tokį supratingą ir paslaugų vaikį. Jaučiausi pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Jau pasiekęs viską. Ko daugiau ir bereikia... Na, nebent dar išmokti minti neseniai mirusio senelio dovanoto žaliojo „Ereliuko“ pedalus. Kaip klaustukas susirangydavau po tuomet labai dideliu atrodžiusiu skersiniu, nes kitaip pedalų nebūčiau pasiekęs. Skersinis man tuomet netgi tarnavo kaip savotiškas itin siauras stogas, saugantis (ką ten saugantis!) pakaušį nuo džiaugsmingiausio vaikystės lietaus. Ir kai stačia galva smeigdavau į klampią pažliugusio kiemo tešlą… Štai tuomet tai jau tikrai buvau viešų viešiausias asmuo!

Po to, žinoma, augau, augau… Kartu su palangių svogūnais, su alėjos beržais. Mintys tapo vis sudėtingesnės, raizgėsi, sukosi tartum šakos, šakelės… Pamažėl ėmiau suvokti beržo tošės rašmenis, smegenis, širdį ir sielą užliejo baltų-juodų gyvenimo dėmių žaismė. Po truputį vis žengiau priekin, priekin, priekin… Baigiau vis didesnius ir didesnius mokslus, bet, kaip dabar suvokiu, dėl to netapau didesnis. Kartais galbūt net ir atvirkščiai.

- Šitas tai jau bus prezidentas! – kandžiai šaipydavosi iš manęs nedraugiški bendramoksliai ir net kai kurie mokytojai.

- Nė velnio! – atrėždavau aš ir iš vidaus užsisklęsdavau visomis įmanomomis skląstimis.

Žinai, šią akimirką visi tie šakalai miega, dailiai į lubas išvertę juodas nubraižytas pėdų pagalvėles. Perbalusios žebenkščių akys atgręžtos į kūno klampumo tamsą. Daug kas iš jų svajote svajoja perkąsti man gerklę, o paskui sudraskyti į gabalus. O manoji tauta mane myli. Tikrai tą žinau ir jaučiu! Todėl ir nemiegu. Ten kur prasideda karjera, ten baigiasi Žmogus. Išskyrus retas išimtis. Žmogus iš didžiosios raidės užleidžia vietą žmogui iš mažosios raidės. Jie dažnai sako, kad politika yra kompromisų menas ir klastingai šypsosi. Visai nemeniškai tada aš jiems tariu: parodykite man savo darbų širdį, o ne politiką, kuri neretai tėra paprasčiausia veltėdžių priebėga. Jei žmogus dėl savo sėdynės komforto parduoda kilniąją esmę, jis tampa elementariausia šiukšle. Man visada labiau patiko gyvi maištininkai, nei pašvinkę prisitaikėliai. O, kad tu žinotumei, kaip kai kurie nelaisvės dusinami žmogpalaikiai negali pakęsti laisvės kibirkšties brolio akyse – vos tik ją išvydę, visais įmanomais būdais mėgina kaip galima greičiau ją sutrypti! Sutrypti, sutrypti, sutrypti!

Jie dažnai kruvinais putotais žabtais pučia man į veidą lipnius, saldžius bei nuglaistytus žodžius, kurių esmė – beribis alkis ir troškulys valdžiai. Aš sugeriu visą juose slaptai ir atvirai tūnančią aroganciją. Kaip kempinė sugeriu ir meldžiuosi. Tamsiais vakarais, naktimis bei dar neišsirpusiais rytais. Visi mano draugai yra tariami. Tariamosios nuosakos. Išskyrus Tą, Vienintelį. Mane nuolatos supa begalė pažįstamų ir pažįstamų pažįstamų, tik štai bėda – nė vieno iš jų aš nepažįstu ir jie iš tikrųjų manęs nepažįsta. Aš turiu viską ir neturiu nieko, neturiu nieko ir turiu viską. Neturiu šeimos, bet turiu tautą, neturiu ramybės, bet turiu vienatvės ir turiu maldą… O, manoji tauta, už ką tu mane myli?! Už ką?! Neturiu laiko, tačiau vis vien su tavimi kalbuosi, ne viską matau, bet kai ką regiu…

- - -

- Jūsų ekscelencija, Latvijos ministras pirmininkas Iksenis Igrekenis! – žvaliai šauna augalotas kostiumuotas klerkas, staigiai praverdamas beveik trijų metrų aukščio paauksuotas duris.

Prezidentas saldžiai ir giliai miega savo krėsle.

Nerijus Laurinavičius,
2012 11 08.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą