Jei toks dar nesu,
Jei toks kada nors būsiu,
Susiraukšlėjęs ir susitraukęs
Iki metro dvidešimties,
Nesgi sparčiai artėsiu prie žemės,
Nes per visą gyvenimą
Turbūt jau būsiu supratęs,
Kodėl į ją sukiša žmones –
Kad jie išlįstų į dangų?..
Taigi, kai būsiu labai senas,
Jei toks dar nesu,
Sėdėsiu priešais dviejų metrų įstrižainės
Televizorių
Ir žiūrėsiu… futbolą!
Gudraus patyrusiu tigro akimis
Stebėsiu,
Kaip jauni vyrai
Spardo kamuolį vieni kitiems:
Pirmyn-atgal, pirmyn-atgal...
O keturioliktas gyvenimo katinas
Spitrins į išblukusius mano vyzdžius,
Į džiovintus akiduobių obuolius,
Šokinėjančius paskui metronomo rodyklę,
Paskui švytuoklę
Išjausto būties-nebūties ritmo:
Tik-tak, tik-tak...
Nerijus Laurinavičius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą