Ant
virpančių gyvenimo stygų,
Nusidriekusių
virš bedugnės,
Lėtai
besileidžiant spalio lapams,
Kai
kuriems akimirksnį užsiliekant
Ant
skrybėlės atbrailos…
Ačiū
tau, mama, už tai,
Kad
kažkada mane užrašei
Į
gyvenimo akrobatų mokyklą!
Taip
ir balansuoju dabar tarp dangoraižių,
Nudelbęs
žvilgsnį
Į šaligatvio
plytelių įskilimus,
Tarsi
pro juos galėčiau įžiūrėti
Begalinės
visatos esmę,
Veikliąją
būties medžiagą…
Žinok,
net jei visa tai tęsiasi
Milijardus
šviesmečių,
Net
jei visa tai plasnoja
Tūkstančiais
Paukščių Tako Galaktikų - - -
Visa
tai lygiai taip pat sutelpa
Į
vienintelį žmogaus sielos skausmo
Atomą.
Ir
belieka tik šokis,
Lėtai
besileidžiant spalio lapams,
Tiems
spalvotiems rudens lėktuvėliams,
Išskridusių
paukščių atvirlaiškiams,
Akimirksniui
prilimpantiems
Prie tavo skrybėlės atbrailos…
Nerijus Laurinavičius
2023-10-27
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą