Balkono reportažai (5). Sienomis.

Šį kartą sienomis:

Elijo padebesių pilis

Elijas, 6 m.
2013 09 19.

Davidas Tibetas („Current 93“) – Pentinius ir Lozorius

Pentinius* ir Lozorius (Iš anglų kalbos vertė Nerijus Laurinavičius)

Tuščios gatvės,

Prietemų dainos,

Ilsisi debesys,

Skamba bažnyčių varpai,

Kaliausė susiūbuoja,

Ir paukščiai ima drebėti - - -

Aš pažvelgiau į tave ir supratau – jau metas...

Nublukusios gėlės,

Nublukusių gyvenimų

Nublukę paveikslai,

Tavo kūnas laukia,

Jis neišsipildęs...

Jokių apgailestavimų,

Tuščia širdis

Ir rankose galva...

Girdėjau, sakė jie, šiandieną metas...

Balkono reportažai (4). Stogais.

O aš stogais, stogais, stogais, stogais...

(Nu)tekėjimas

Smagu juk stebėti,

Kas lieka po to,

Kai nuteka laikas,

Kai lietvamzdžiuos staugia

Lig ryto

Beprotės nakties tuštuma,

Dar vakar, atrodo,

Padus tau kuteno

Padūkėlis vaikas –

Šiandieną ir jo jau greičiausiai

Seniai seniai nebėra…

Smagu juk stebėti,

Kas lieka po to,

Kai nuteka vietos,

Kai mūsų gyvenimų žuvys

Prabyla visomis spalvomis…

Ir greičio neliko, srovių

Bei trinties

Ir vizijos lėtos

Į dangišką sapną

Plukdina

Švelniomis-šiurpiomis

Vilnimis…

Smagu juk stebėti,

Kas lieka po to,

Kai nutekam mes…

O gal net truputį ir liūdna - - -

Nerijus Laurinavičius, 2013 08 29.

Užrakinta burna?

Prasilenkiant su žmogumi, kuris už pavadėlio vedasi didelį senbernarą, Elijas kiek susitraukia, o beveik trejų Dorotėja, truputį žengusi į šoną, sako:

- Nebijok, matai, jo burna užrakinta!

- Ne, – prieštarauja Elijas, – čia jis (senbernaras) taip dainuoja… E-e-e-e-e-e-e… (mėgdžioja pro antsnukį lekuojantį šunį).

N.L., 2013 08 11.

Išleista pirmoji Nerijaus Laurinavičiaus poezijos knyga „Spengia tylos kamertonai“

Rėmėjams dovanos jau išsiųstos (dar keletą siuntimų atliksime vėliau), o norintys įsigyti šią knygą rašykite:
aizbergas@yahoo.com
Kaina – 14 Lt
Knygos apimtis – 231 p.

Dar kartą norime padėkoti rėmėjams, be kurių šios idėjos nebūtų pavykę įgyvendinti:

Poliui ir Danai Jurkėnams
Aleksandrui Bliumui
Erikai Andersson
Ruslanui Linikui
Gražinai Grybienei
Lidijai Vydmantienei
Jolantai Kazlauskienei

Taip pat didelis AČIŪ redaktorei Juditai ir dizainerei Rūtai Kirsnytei, kuri pati pasisiūlė parengti dizainą ir maketą, taip suteikdama knygai pavidalą, kurį dabar regime.

- - -
S p e n g i a t y l o s k a m e r t o n a i – Pirmoji poeto ir
prozininko Nerijaus Laurinavičiaus poezijos knyga. Autorius
savitai ieško tikrosios gyvenimo prasmės šaltinio ir jo ištakų.
Empirinės įtampos, refleksijos, žaismingas, aštrus bei taiklus
žodis. Neretai susimąstoma apie Būties, kūrybos prasmę, apie
mirtį ir gimimą, apie Amžinybę ir laikinumą, užduodami
retoriniai klausimai , kartu su skaitytoju mėginama žengti šiais
laikais kartais sunkiai įžiūrimu , bet labai viliojančiu ir staiga
pritraukiančiu dievoieškos keliu.

Ledkalnis

2013 07 11.

Dienos žvilgis (19)

Ant Vilniaus senamiesčio stogų ryto belaukiant:

Arklys nemirė!

Vaikštinėjame po Tauragės pilyje įsikūrusią gyvūnų iškamšų parodą. Stirnos, įvairūs paukščiai, voverės, plaštakės ir kita... Staiga šešerių Elijas sustoja ir rėžia: „Arklys nemirė!“ Visi suaugusieji šypsodamiesi klausiamai sužiuro į „atradėją“: „Kodėl?“

„O todėl, kad jo čia nėra!“, – užtikrintai paaiškina berniukas.

            N.L., 2013 06 27.

Jurgio Kunčino „Tūla“

Apie meilę rašyti yra pavojinga. Ir drąsu. Ne bet kaip rašyti. Ne kiekvieno rašytojo blauzdoms. Atleiskite, pirštams. Ne, ne pirštams, o širdžiai, sielai, kulnams... Fatališka iki kulnų, iki plaukų galiukų fatališka. Jurgiui Kunčinui šiuo atveju tikrai pavyko. Tai ne literatūros kūrinys. Tai elektros energijos iškrova. Žaibas, perkūnas, vidinis organų drebėjimas, suplėšantis širdį pančiojančius diržus. Cankst! Cankst! - - - Cankst…

Pasiutęs gandras

Beveik trejų metų Dorotėjai rodau aukštai stulpe lizde tupintį gandrą ir sakau:

- Žiūrėk, gandras tupi, antai ten, aukštai...

- Aga, taip, tupi... tenai aukštai, – patvirtina dukra ir po akimirkos konstatuoja: „Pasiutęs!“

N.L., 2013 06 26

„Šerkšno tylos“ koncertas „Kultūros naktyje“

Jau šį penktadienį, liepos 5 d., 21.00 val., visus dar likusius mieste kviečiame į akustinį naktinėjimą su „Šerkšno tylos“ duetu galerijoje „RA“, Pranciškonų g. 8, Vilnius. Pasitikime „Kultūros naktį“ kartu! Skambės senos ir dar negirdėtos „Šerkšno tylos“ dainos.

- - -

„Galerijoje RA eksponuojami Rūtos Eidukaitytės ir Aistės Gabrielės Černiūtės tapybos darbai „Gėlės nakty“. Tai romantiškų nuotaikų, vakaro tylos ir nakties paslapties pilni paveikslai. Menininkės nagrinėja meilės, grožio ir trumpalaikiškumo temas. Aistės Gabrielės Černiūtės darbuose svarbus stebuklas – paveikslo personažo virtimas gėle. Rūta Eidukaitytė atskleidžia gėlę kaip grožio galią prieš negailestingą laiką.“

http://www.kulturosnaktis.lt/lt/projects/view/67/

Pagarbiai

„Šerkšno tyla“.

Žvilgsnis iš šalies

Taip, kaip mes gyvendami kambaryje neregime namo, kurį nužvelgia paukštis iš savo skrydžio, lygiai taip pat dažniausiai nepastebime Didžiojo Stebuklo, kuriame išvien alsuojame, nes kitaip ir būti negali. Pasisamdome daugybę iliuzionistų, kad jie mums parodytų žavingų triukų, o jei kartais šie suklysta ir išsiduoda, būname labai atlaidūs ir apsimetame nieko nepastebėję. Varge tu mano, varge, pavargusysis paukšti, kada gi pagaliau prisiklijuosi mane prie savo baltojo pilvo, idant pagaliau pamatyčiau, kur visą laiką gyvenau...

N.L., 2011 12 13

Didžiosios mažagalvių mintys

„Kai aš gimiau, mano galva buvo tokia mažytė mažytė... kaip putpelės.“

(6 metų Elijas).

2013 06 03.

Dienos žvilgis (18)

Kauno kranai iškels jus virš Vilniaus, arba Kauno kranai – Vilniaus stogai:

Eisena už gyvybę

Eisena Vilniumi Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga:

Marijus Gailius. Apie kultūrinę kurtybę

Muzika yra universali kalba. Tuo darkart įsitikinau ką tik žvilgtelėjęs į televizijos ekraną, kuriame mirguliuoja kanalas VH1. Ne, televizoriaus aš dar neturiu –­ šis spalvingas atributas prisegtas prie sienos kavinėje, kurioje taikausi dabar, pirmadienio vakarą, surašyti šį tekstą, sudėlioti įspūdžius iš praėjusį šeštadienį praošusios Gatvės muzikos dienos, kuri taip priminė vasarišką Palangą – visur aplink aidinčia kakofonija, žmonių gausa ir jų lėtumu, lėtu ėjimu it Basanavičiaus gatve saulei leidžiantis. Priminė Palangą, bet buvo kur kas jaukiau.

Išslydę iš plytų tvirtovės

Tu žiūri į sumūrytas plytas

Ir galiausiai tau tampa taip gaila,

Kad patsai juk ne taip sulipdytas –

Žmonės žydi, nublunka, išeina...

Na, o namas stovėjo ir stovi...

...Ir stovės nežinia kiek dar laiko –

Mūsų laimės, jaukumo šventovė,

Mūsų sargas kūrybinio daigo.

Tik jo dūmas nepasieks niekada

Išgaravusių žemės svečių,

Apsisiautę laiminga diena

Jie tenai, jie aukštai, už žvaigždžių...

Tu žiūri į sumūrytas plytas...

Nerijus Laurinavičius, 2013 05 26, Tauragė.

Iš nematomo žmogaus užrašų (25). Gimimo diena.

Niekada nemėgau švęsti savo gimtadienių. Sakysite, che, dar ko įsigeidė! Esi nematomas ir tylėk sau susisukęs į pažastį. Užsimanė mat asilas avižinių dribsnių košės su sviestu bei džiovintais bananais… Gal dar pageidautumei šaukšto ir siuvinėtos servetėlės po varvančia barzda?!

Bet gi norėčiau, jei leisite, mandagiai priminti, jog ne visada buvau aš nematomas po šimts stručių! Gerai, jau gerai, nurimkime – į nieką nepretenduoju ir nesiruošiu pasikeisti. Nemėgau, vadinasi, nemėgau. Tačiau kartais vis tiek bent simboliškai  paminėdavau savo gimimo dieną.

„Ąžuoliuko“ Mažylių choro baigiamasis koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje (foto)

„Šerkšno Tylos“ koncertas Tauragėje

Jau šį penktadienį, gegužės 24 d. 21.00 val., visus tauragiškius (ir ne tik) kviečiame į Tauragės miesto šventės vakaro koncertą – gros grupė iš Vilniaus „Šerkšno Tyla“.

Koncertas vyks Tauragės Moksleivių kūrybos centre, Tauragės pilies kiemelyje.

Šio miesto gyventojus sveikiname su artėjančia švente ir laukiame norinčiųjų jaukiai pavakaroti.

Pagarbiai
„Šerkšno Tyla“.

Iš nematomo žmogaus užrašų (24). Grožio įtampa.

Aš nesu gražuolis. Bet ir ne baidyklė, po šimts kaljanų! Galbūt kažkiek panašus į vandenį – šiek tiek sąlyginai apčiuopiamas, tyliai ištekantis pro suskeldėjusius pirštus, be skonio, atspindintis jūsų idiliškus kraštovaizdžius, paežerių medžius ir valtis, svajingą gretimų vienkiemių buitį ir (ne)būtį. Bet ne! Aš – tik paprasčiausias nematomas žmogus, kartais per daug sau leidžiantis, per daug geros nuomonės apie save, per daug atpalaiduojantis pasiutusios vaizduotės šunis…

Gatvės muzikos dienos akimirkos (2013)

Iš nematomo žmogaus užrašų (23). Hospitalizavimas.

 

Aš esu nematomas ir man yra gerai. Visiškai nenoriu, kad būtų kitaip. O Jūs? Mano laikinoji atmintis panaši į tuoj tuoj pražydėsiančią pienę – čia ji ryški kaip pati saulė, čia jau, žiūrėk, pakilo sniego baltumo pūkeliais ir lengvu ekonominės klasės vėjeliu nuskrido už miško. Turiu dar ir tą kitą, nelaikinąją atmintį. Ji – tartum žvejybinis švinas, be kurio visa Gyvenimo žūklė tebūtų paprasčiausias šnipštas. Pššššššššš...  Kas nėra pažinęs tikrojo dumblo skonio, tas greičiausiai neišmano ir egzistencijos prieskonių subtilybių.

Mamos dienos proga Filharmonijoje nuaidėję ąžuoliukai (fotoreportažas)

2013 metų gegužės 5 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje vyko „Ąžuoliuko“ chorų teatralizuotas koncertas „Mamytė – ryto spindulėlis“ (meno vadovas – Vytautas Miškinis). Skambėjo lietuvių ir užsienio kompozitorių kūriniai.

„Šerkšno Tyla“ gegužės mėnesį

Muzikos grupė „Šerkšno Tyla“ šiemet šventėje „Gatvės muzikos diena 2013“ gegužės 18 d., šeštadienį, 15-16 val. gros charizmatiškajame Užupyje, netoli Užupio angelo (šalia kavinės „Prie angelo“), Užupio g. 9/2, Vilnius. Iki! „Šerkšno Tyla“. Daugiau informacijos čia:

http://gmd.lt/lt/members/view/987

Pagarbiai

Ledkalnis.

Iš nematomo žmogaus užrašų (22). Ūsai.

Visada bijodavau ir iki šiol tebebijau žmonių... su ūsais. Geriau pasakysiu kitaip – dažniausiai aš apskritai privengdavau dvikojų padarų minios, visokiausių jų sueigų, alkovakarėlių, zefyrinių damų su zefyriniais pudeliais ir frakuotų vyrų-povų balta švytinčia oda, seniai pamiršusia, kaip atrodo Saulė. Bet labiausiai visgi bijodavau žmonių su ūsais. Niekada nežinai, ko gali iš jų tikėtis. Tos „miškais“ apžėlusios lūpos – ne šiaip sau! „Yra miškas, bus ir vilkas...“ – sufleruodavo man liguista pageltusi sąmonė. Nesąmonė?..

Girti lapai – tikri žmonės

Žiūri šešerių Elijas į pavasario vėjo ratu sukamus iš kažin kur iškrapštytus rudeninius lapus ir rėžia:

- Bėga lapai kaip girti, tikri žmonės...

N.L., 2013 04 24.

Taikliai: gerų žmonių yra mažiau nei profesionalų

Užrašas ant sienos šalia „Baltų dramblių“ (Vilnius).

Fotoreporteris Ledkalnis
2013 04 15.

Dienos žvilgis (17)

Fotoreporteris Ledkalnis,
2013 04 13.

Iš nematomo žmogaus užrašų (21). Tėvas.

Aš jį nešuosi ant rankų... Baltą kaip rankšluostį, prisisiurbusį pavasario saulės ir vėjo. Ir nors mes krantine judame priešais upės tėkmę, jaučiu, kad tėvas jau teka pasroviui... Ne dėl to, jog jis būtų buvęs silpnas ar negebantis pasipriešinti abejingumo ir ištižimo srovei. Anaiptol! Tėvas šiandien išteka... į jūrą, į Nebūties (?) vandenis… Ne, ne… Ne! Į Būties Vandenyną. Taip kur kas teisingiau.

Mano rankoms tampa vis lengviau ir lengviau, tėvas vis mažėja ir mažėja, traukiasi... Atrodo tartum neščiau kerpamo avino vilną, kurią tuoj pat gali išplėšti plėšikų brolis vėjas. Ir vėl NE! Ne, pasakiau! Nei upės srovė, nei vėjas to padaryti nebepajėgūs, nes tėvo nebėra – jis iš mano rankų palaipsniui „persikraustė“ į širdį, kuri tapo dar didesnė ir sunkesnė nei iki šiol. Ir tuo pačiu lengva, kažin kaip beprotiškai lengva krūtinėje, kad jį kur!

Poezijos galia

Šitiek metų poetas „neša“ kareivius, o galiausiai kareiviai neša... Poetą...

N.L., 2013 04 08.