2013 m. gegužės 23 d., ketvirtadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (25). Gimimo diena.


Niekada nemėgau švęsti savo gimtadienių. Sakysite, che, dar ko įsigeidė! Esi nematomas ir tylėk sau susisukęs į pažastį. Užsimanė mat asilas avižinių dribsnių košės su sviestu bei džiovintais bananais… Gal dar pageidautumei šaukšto ir siuvinėtos servetėlės po varvančia barzda?!
Bet gi norėčiau, jei leisite, mandagiai priminti, jog ne visada buvau aš nematomas po šimts stručių! Gerai, jau gerai, nurimkime – į nieką nepretenduoju ir nesiruošiu pasikeisti. Nemėgau, vadinasi, nemėgau. Tačiau kartais vis tiek bent simboliškai  paminėdavau savo gimimo dieną.

Vieną kartą, kai jau seniausiai buvau neregimas, sumaniau iškrėsti tokią šėlioklišką šunybę. Man negėda prisipažinti – visada buvau miesto vaikas (su giliai širdyje išsiraizgiusiais miškų ir pievų takeliais). Savąjį gimtąjį miestą be proto myliu – jis man yra ir rūbas, ir visos mano mintys. Neretai ir kalėjimas, iš kurio niekaip negaliu ištrūkti. Tiesą pasakius, ištūkti tai ištrūkstu (kur tik aš nesiganau!), tik vėl ir vėl čionai sugrįžtu. Esu kaip bumerangas. Manimi taip lengvai neatsikratysite! Kaip tame anekdote: nusipirko čiukčis naują bumerangą, tik senojo niekaip išmesti negali…
Apie ką aš? Aaaaaaaa, taip, taip… apie šunybę. Šunybė tai, ar ne šunybė – spręskite patys. Gal tiesiog paprasčiausia katinybė. Visą naktį praleidau taksi automobilyje. Ir, žinoma, už tai nesusimokėjau nė skatiko. Nematomumas kur kas labiau apsimoka nei socialinis remtinumas. Pamėginkite, jei pavyks. Dar kartą prašau man atleisti, jeigu atrodau esąs įžūlus. Tai buvo vienas nuostabiausių mano gimimo dienos paminėjimų! Kelintas? Nebepamenu.
Priekinio stiklo veidrodėlyje it voverės lakstė itin geranoriško taksisto akys. Ir vėl sakysite – tokių taksistų nebūna, pasakos! Būna, būna… ir jokios čia ne pasukos! Tą naktį aš buvau vidinis taksisto balsas, gan nesunkiai įtikinęs vairuotoją, jog svajingai važinėtis po naktinį miestą yra kur kas smagiau, negu iš taško A į tašką B vežioti persprogusius liežuvių nebeapverčiančius klientus. Žinoma, vargšeliui už tokius „žygdarbius“ vėliau nuo dispečerių ir įmonės vadovybės gerokai kliuvo per šonkaulius. Direktorius po pokalbio su savuoju pavaldiniu atrodė gerokai susirūpinęs ir ne juokais jam siūlė artimiausioje poliklinikoje nedelsiant pasitikrinti psichinę sveikatos būklę.
„Šerkšno gatvė 3, Šerkšno gatvė 3, dvyliktas, dvyliktas, ar girdite, ar girdite?“ – nežinia iš kurios automobilio vietos aidėjo kosmosu dvelkiantis pakimusios dispečerės balsas. „Šššššššššššššššššššššš“…
„Koks dar ten šerkšnas liepos mėnesio viduryje!“ – mintyse nusikvatojo geraakis taksi vairuotojas ir tiesiog… neatsiliepė. Už tai aš jam buvau be galo dėkingas, nes visiškai netroškau, kad įsėdus naktibaldoms keleiviams iš vidaus riebiai aprasotų automobilio stiklai. Atsidėkodamas paplekšnojau taksistui per petį. Jis, regis, šiek tiek pasisuko atgal lyg pakutentas, bet netrukus ir vėl susikoncentravo į pro šalį slystančių žibintų paslaptis. Geraakis visą tą naktį taip ir neatsiliepė į dispečerės raginimus, grasinimus, pasamprotavimus ir „pasiuntimus“, bet savojo stebuklingojo aparatėlio neišjungė, nes tai visgi yra vienas svarbiausių važinėjimosi taksi akcentų-ypatumų. Ypač naktį. Be jo būtų truputį ne taip…
Geraakis taksistas ir nematomas žmogus – vidinis jo balsas. Gimimo diena. Ne, gimimo naktis. O pro šalį švilpia nuo miesto pasakų blizgantys senojo Vilniaus stogai, savo akmenis užmigdžiusi nepailsdama toliau sau burbuliuoja susivėlusi Vilnelė, kiek trikdanti tarpusavyje besikuždančias medžių šakas. Napoleono delno Ona elegantiškais špiliais netamsiame vasaros dangaus skystume mėgina užčiuopti tikrąją ryto giją… Girdžiu, kaip ant pakylos paviršutiniškai įmigęs dūsauja Užupio angelas, girdžiu, kaip to negirdi (o gal ir girdi) po tiltu sustingęs upėtakis, kuris visą gyvenimą matuoja vaivorykštiniais savo šonais, patirdamas begalinį tėkmės malonumą…
Ir mes tekame, tekame, tekame… į neišvengiamą savąjį rytą.

Nerijus Laurinavičius, 2013 05 23.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą