Senolis
greitai kops į dešimtą dešimtį. Tai reiškia, kad jis yra penkiomis dešimtimis
metų už mane vyresnis. Atrodytų, kas tos penkios dešimtys visos istorijos
kontekste?! Tačiau (tiktai pamanykite!) to visiškai užtenka, kad šalyje bent tris
keturis kartus pasikeistų valiuta. Kaip besuktumei, vis viena atsiranda dalykų,
kurie, regis, niekada nesikeičia. Pavyzdžiui, sūris. Geras sūris. Koks
skirtumas, ar už gerą sūrį mokėsi rubliais, vagnorkėmis, litais ar eurais...
Su
senoliu mes matomės gana retai, nes miestą V ir miestą T skiria maždaug 250
kilometrų, nors abėcėlėje šios raidės yra visai greta viena kitos. Kai
susitinkame, visada ankstyvą rytą būtinai važiuojame pirkti... sūrio. Galima
net sakyti, kad kažin kokiais keistais ryšiais mus sieja sūris. Geras varškės
sūris. Kai ką galbūt sieja geras vynas, o mus – geras sūris. Šis menkavertis
pasakojimas palaipsniui tampa labai sūrus, nes žodis sūris prieš mano valią kėsinasi tapti kas antru teksto žodžiu.
Mieste
T yra turgus. Šis faktas turbūt visiškai nieko nenustebintų. Kuriame mieste
nėra turgaus? Svarbiausia, atsikelti labai anksti. Geriausiai prieš 6 valandą
ryto. Drauge su pirmaisiais gaidžiais. Tai jau, brol, panašu į žvejo dienos
pradžią! Visiškai nesvarbu, už lango žiema ar vasara. Juk mes važiuojame
žvejoti... sūrio!
Visai
netoli turgaus dunkso plokščias pastatas, o šalia jo – automobilių stovėjimo
aikštelė. Štai čia ir išlipame, štai čia kaip mėnuliai iš giedro dangaus turi
atsirasti sūriai. Kaip išsigelbėjimas, kaip panacėja, kaip Didžioji Gyvenimo
Viltis. Sakysite, nesąmonė, kaip gi jie patys atsiras?! O aš ir nesakiau, kad
atsiras patys – gal taip tik pasirodė, gal taip tik nuskambėjo. Sūrius netrukus
turėtų atvežti Sūrių magnatė.
Sūrių
magnatė yra maždaug 70-ies metų moteriškė, ant galvos užsimaukšlinusi
medžiaginę kepuraitę-skrybėlaitę. Iš po kepuraitės-skrybėlaitės atbrailos
šokinėja žydros guvios jos akutės. Bet palikime ją trumpam ramybėje, nes mes su
senoliu į sūrio laukimo vietą atvykstame anksčiau už pačią Jos didenybę Sūrių
magnatę. Visi čionai atvažiuoja anksčiau nei ji. Kas pirmesnis, tas ir geresnę
vietą užsiima eilėje.
Šį
kartą šiek tiek susivėliname, tad vos išlipę iš automobilio esame smalsiai
nuspoksomi kone dvidešimties laukiančiųjų, kurių akyse dega varškės sūrio
viltis. Su į dešimtą dešimtį netrukus įžengsiančiu senoliu, partizanu, kukliai
stojamės į eilės galą. Čia vieni kitus jau gerai pažįsta. Bent jau iš matymo.
Savotiškas Facebook‘as. Gyvenimų linijos trumpam susikerta dėl bendro tikslo –
dėl sūrio. Kaip gerai, kad jį kažkas kažkada išrado, išmoko puikiai gaminti!
Priešais
mus eilės gale nekantraudamas trypčioja gerokai pražilęs senukas, kuris kaip
subraižytas kompaktinis diskas nuolat kartoja: „Įdomu, ar visiems užteks? Kaip
gerai tiems, kurie štai ten, eilės priekyje, jiems tai tikrai užteks... Gerai,
kad tik po vieną parduoda, kitaip tikrai neužtektų. O gal ir dabar neužteks?..
Įdomu, ar visiems užteks???“
Atrodo,
niekas į jo dramatišką monologą nekreipia nė menkiausio dėmesio, visi jau
seniai pripratę. Senukui akivaizdžiai išsivystęs nerimo sutrikimas. Gerą
pusvalandį jis vizualizuoja sūrį, pats tampa šiek tiek panašus į sukietėjusią
varškę, nuo jo net ir kvepėti, regis, ima tarsi nuo pieninės.
Dievaži,
tai jau ne buitinis klausimas – tai jau šiek tiek filosofija, šiek tiek
metafizika, net šiek tiek alchemija, jei leisite taip pamandravoti. Ne, ne, tai
jau tikrai ne vien mityba, aišku kaip ant delno! O kas bus, jei jis to sūrio negaus? Baisu net pagalvoti,
baisu net pagalvoti... Visa savaitė bus sugadinta, jei ne gyvenimas. Taip
galima ir iki suicido nusiristi. Ekspertų išvada mirties liudijime: nusižudė
negavęs sūrio.
Aš
jau imu vis labiau nerimauti už jį. Ne, ne, jei reikės, iš ko nors atimsiu ir
atiduosiu jam tą sūrį! Visa laimė, kad parduoda tik po vieną. Visa laimė, kad sugrįžo planinė
ekonomika. Gal ir užteks sūrių visiems. Įdomu, ar užteks? Kaip gerai tiems,
kurie eilės priekyje stovi... Tie prekeikti rinkos dėsniai gali taip suktai
suveikti, kad visus sūrius kažkas iš karto nupirks, dar sūrių magnatei net
neįriedėjus į pardavimo aikštelę! Ne, ne, nereikia mums jokių rinkų, jokių
rinkių, duokite visiems tvarkingai po vieną varškės sūrį ir visi draugiškai
skirstomės namo.
Pamenu,
taip būdavo gūdžiais sovietiniais laikais: prieš maisto prekių parduotuvėms
užsidarant pietų pertraukai (taip, taip, nepasigirdo – jos užsidarydavo!) mes,
apskurę vaikigaliai, jau stodavome eilėn prie užsiveriančių durų, kad
užsiimtume geriausias pozicijas, nes vos tik po valandos durys atsidarys, visi
kaip kulkos šausime prie dešros pardavimo skyriaus – atvežė dešrelių! Sosyskų.
Koks (o, Dangau!) transcendentinį šiurpulį keliantis žodis – sosyska! Jis gal
kilo iš žodžio sosat? Kas
išmatuos, kiek daug jame telpa mentaliteto ir nežemiškos ramybės?!
Kartais net duždavo
vitrinos nuo sosyskų ištroškusiųjų proveržio, o visus jungiančiai sosyskų
grandinei artėjant prie pabaigos kas nors būtinai iš eilės galo šaukdavo: „Ne
prodovaite po kilogramu, tolko po polkilo, vsem ne chvatet!“ Ir būtinai netrukus atsirasdavo tasai,
priešais kurio nosį palaimingoji sosyskų grandinė nutrūkdavo, užsibaigdavo…
Reikėdavo tuomet pamatyti to nelaimėlio akis, į kurias, regis, tą akimirką
sugarmėdavo viso pasaulio tuštuma!
Kaip aš nenorėjau, kad
tai tuojau pat nutiktų gerokai pražilusiam senukui, jau gerą pusvalandį
nekantriai vizualizuojančiam didelį kvepiantį šviežią varškės sūrį,
tekainuojantį vos 2 eurus!
Jau keli metai sūris nebrangsta, nepaisant to, kad pirkėjų vis daugėja. O kam?
Viskas pagal planą. Visiems po vieną. Reikia pripažinti, sūris tikrai skanus.
Jei kam ir neužteks, nieko nepadarysi – ir anais laikais neužtekdavo. Ir daug
kam neužtekdavo. Draudimo bendrovės nuo tokių grėsmių nedraudžia.
O
žilasis senukas vis tebetrypčioja kaip knysliukas palei medį, į kurį įsiropštė
Mikė Pūkuotukas: „Įdomu, ar visiems užteks? Įdomu, ar visiems užteks? Įdomu, ar
visiems užteks?“ Jam greičiausiai ne tiek VISI rūpi, kiek subtili logika kužda:
„Jei visiems neužteks, tai tasai, kuriam neužteks, galiu būti ir aš...“.
Ir
štai į laukimo aikštelę lėtai kaip filmuose apie banditus įrieda apynaujis
parketinis visureigis! Ant galinių sėdynių už tamsintų stiklų sėdi Sūrių magnatė. Duodu nukirsti
nykštį, iš po medžiaginės kepuraitės-skrybėlaitės guviai šokinėja jos aktutės.
Per tamsintą stiklą ji sunkiai įžiūrima, šmėkščioja tik kontūrai ir kartais
priekinių sėdynių link išnyranti balta kaliausės ranka, šviežią kvepiantį varškės
sūrį paduodanti priekyje įsitaisiusiai pardavėjai-kasininkei, iš kantrių
pirkėjų surenkančiai pinigus. Už vairo abejingai sėdi vairuotojas, kurio niekas
nepastebi.
Pirmasis
pirkėjas rankiodamas monetas truputį susipainiojo, o šis nemenkos svarbos
faktas iš karto buvo kaip reikiant užfiksuotas pražilusio senuko,
nekantraujančio pačiame eilės gale. Jis praplyšo kaip pradurtas pūlinys: „Jis
ką, visą savaitę nebuvo iš namų išėjęs?! Negalėjo per tiek laiko pasiruošti
lygiai dviejų eurų?! Į eilės galą, į eilės galą jį! Kitą kartą žinos, žinos
kitą kartą! Į eilės galą! Neturi pasiruošęs dviejų eurų, pamanyk tiktai! Visa
savaitė! Visa savaitė! Į eilės galą jį, į eilės galą! Kitą kartą žinos,
žinossssssssssss, bus pamoka!“ Ir toliau į praplyšėlį niekas nekreipia nė
menkiausio dėmesio, lyg jis būtų nematomas ir negirdimas.
Pagaliau
išmušė kulminacinė sūrio akimirka. Žilajam senukui sūrio užteko! Vadinasi, dar
gyvens! Man nuo širdies nusirito didžiulė girnapusė. Užteko! Iš visureigio galo
vis išnirdavo balta Sūrių magnatės ranka.
Su
senoliu partizanu apsimetėme esantys nepažįstami, atskiri pirkėjai – kas ten
žino, dar neparduotų dviejų sūrių. „Po vieną sūrį, po vieną, neduokite po du!“.
Toks ilgas laukimas, o sūrių neliko per kelias minutes. Keliems paskutiniesiems
eilėje, stovėjusiems už mūsų, sūrių nebeužteko. Nieko tokio, svarbiausia, kad
visų kitų veiduose sužibo Didžioji Išganymo ir Palaimos šviesa. Sūris!
Greta
turgaus tvoros senolis dar pirko pienių žiedų geltonumo sviesto, kurį į visas
puses baugščiai apsižvalgęs pagyvenęs pardavėjas paslapčia ištraukė iš pinto
krepšio, pritvirtinto prie dviračio bagažinės. Ir lyg niekur nieko
sviestininkas staiga sukuždėjo: „O jums sūrio nereikia?“
Nerijus Laurinavičius
2018-05-16
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą