2018 m. gegužės 26 d., šeštadienis

Sūris

Senolis greitai kops į dešimtą dešimtį. Tai reiškia, kad jis yra penkiomis dešimtimis metų už mane vyresnis. Atrodytų, kas tos penkios dešimtys visos istorijos kontekste?! Tačiau (tiktai pamanykite!) to visiškai užtenka, kad šalyje bent tris keturis kartus pasikeistų valiuta. Kaip besuktumei, vis viena atsiranda dalykų, kurie, regis, niekada nesikeičia. Pavyzdžiui, sūris. Geras sūris. Koks skirtumas, ar už gerą sūrį mokėsi rubliais, vagnorkėmis, litais ar eurais...
Su senoliu mes matomės gana retai, nes miestą V ir miestą T skiria maždaug 250 kilometrų, nors abėcėlėje šios raidės yra visai greta viena kitos. Kai susitinkame, visada ankstyvą rytą būtinai važiuojame pirkti... sūrio. Galima net sakyti, kad kažin kokiais keistais ryšiais mus sieja sūris. Geras varškės sūris. Kai ką galbūt sieja geras vynas, o mus – geras sūris. Šis menkavertis pasakojimas palaipsniui tampa labai sūrus, nes žodis sūris prieš mano valią kėsinasi tapti kas antru teksto žodžiu.
Mieste T yra turgus. Šis faktas turbūt visiškai nieko nenustebintų. Kuriame mieste nėra turgaus? Svarbiausia, atsikelti labai anksti. Geriausiai prieš 6 valandą ryto. Drauge su pirmaisiais gaidžiais. Tai jau, brol, panašu į žvejo dienos pradžią! Visiškai nesvarbu, už lango žiema ar vasara. Juk mes važiuojame žvejoti... sūrio!
Visai netoli turgaus dunkso plokščias pastatas, o šalia jo – automobilių stovėjimo aikštelė. Štai čia ir išlipame, štai čia kaip mėnuliai iš giedro dangaus turi atsirasti sūriai. Kaip išsigelbėjimas, kaip panacėja, kaip Didžioji Gyvenimo Viltis. Sakysite, nesąmonė, kaip gi jie patys atsiras?! O aš ir nesakiau, kad atsiras patys – gal taip tik pasirodė, gal taip tik nuskambėjo. Sūrius netrukus turėtų atvežti Sūrių magnatė.
Sūrių magnatė yra maždaug 70-ies metų moteriškė, ant galvos užsimaukšlinusi medžiaginę kepuraitę-skrybėlaitę. Iš po kepuraitės-skrybėlaitės atbrailos šokinėja žydros guvios jos akutės. Bet palikime ją trumpam ramybėje, nes mes su senoliu į sūrio laukimo vietą atvykstame anksčiau už pačią Jos didenybę Sūrių magnatę. Visi čionai atvažiuoja anksčiau nei ji. Kas pirmesnis, tas ir geresnę vietą užsiima eilėje.
Šį kartą šiek tiek susivėliname, tad vos išlipę iš automobilio esame smalsiai nuspoksomi kone dvidešimties laukiančiųjų, kurių akyse dega varškės sūrio viltis. Su į dešimtą dešimtį netrukus įžengsiančiu senoliu, partizanu, kukliai stojamės į eilės galą. Čia vieni kitus jau gerai pažįsta. Bent jau iš matymo. Savotiškas Facebook‘as. Gyvenimų linijos trumpam susikerta dėl bendro tikslo – dėl sūrio. Kaip gerai, kad jį kažkas kažkada išrado, išmoko puikiai gaminti!
Priešais mus eilės gale nekantraudamas trypčioja gerokai pražilęs senukas, kuris kaip subraižytas kompaktinis diskas nuolat kartoja: „Įdomu, ar visiems užteks? Kaip gerai tiems, kurie štai ten, eilės priekyje, jiems tai tikrai užteks... Gerai, kad tik po vieną parduoda, kitaip tikrai neužtektų. O gal ir dabar neužteks?.. Įdomu, ar visiems užteks???“
Atrodo, niekas į jo dramatišką monologą nekreipia nė menkiausio dėmesio, visi jau seniai pripratę. Senukui akivaizdžiai išsivystęs nerimo sutrikimas. Gerą pusvalandį jis vizualizuoja sūrį, pats tampa šiek tiek panašus į sukietėjusią varškę, nuo jo net ir kvepėti, regis, ima tarsi nuo pieninės.
Dievaži, tai jau ne buitinis klausimas – tai jau šiek tiek filosofija, šiek tiek metafizika, net šiek tiek alchemija, jei leisite taip pamandravoti. Ne, ne, tai jau tikrai ne vien mityba, aišku kaip ant delno! O kas bus, jei jis to sūrio negaus? Baisu net pagalvoti, baisu net pagalvoti... Visa savaitė bus sugadinta, jei ne gyvenimas. Taip galima ir iki suicido nusiristi. Ekspertų išvada mirties liudijime: nusižudė negavęs sūrio.
Aš jau imu vis labiau nerimauti už jį. Ne, ne, jei reikės, iš ko nors atimsiu ir atiduosiu jam tą sūrį! Visa laimė, kad parduoda tik po vieną. Visa laimė, kad sugrįžo planinė ekonomika. Gal ir užteks sūrių visiems. Įdomu, ar užteks? Kaip gerai tiems, kurie eilės priekyje stovi... Tie prekeikti rinkos dėsniai gali taip suktai suveikti, kad visus sūrius kažkas iš karto nupirks, dar sūrių magnatei net neįriedėjus į pardavimo aikštelę! Ne, ne, nereikia mums jokių rinkų, jokių rinkių, duokite visiems tvarkingai po vieną varškės sūrį ir visi draugiškai skirstomės namo.
Pamenu, taip būdavo gūdžiais sovietiniais laikais: prieš maisto prekių parduotuvėms užsidarant pietų pertraukai (taip, taip, nepasigirdo – jos užsidarydavo!) mes, apskurę vaikigaliai, jau stodavome eilėn prie užsiveriančių durų, kad užsiimtume geriausias pozicijas, nes vos tik po valandos durys atsidarys, visi kaip kulkos šausime prie dešros pardavimo skyriaus – atvežė dešrelių! Sosyskų. Koks (o, Dangau!) transcendentinį šiurpulį keliantis žodis – sosyska! Jis gal kilo iš žodžio sosat? Kas išmatuos, kiek daug jame telpa mentaliteto ir nežemiškos ramybės?!
Kartais net duždavo vitrinos nuo sosyskų ištroškusiųjų proveržio, o visus jungiančiai sosyskų grandinei artėjant prie pabaigos kas nors būtinai iš eilės galo šaukdavo: „Ne prodovaite po kilogramu, tolko po polkilo, vsem ne chvatet!“ Ir būtinai netrukus atsirasdavo tasai, priešais kurio nosį palaimingoji sosyskų grandinė nutrūkdavo, užsibaigdavo… Reikėdavo tuomet pamatyti to nelaimėlio akis, į kurias, regis, tą akimirką sugarmėdavo viso pasaulio tuštuma!
Kaip aš nenorėjau, kad tai tuojau pat nutiktų gerokai pražilusiam senukui, jau gerą pusvalandį nekantriai vizualizuojančiam didelį kvepiantį šviežią varškės sūrį, tekainuojantį vos 2 eurus! Jau keli metai sūris nebrangsta, nepaisant to, kad pirkėjų vis daugėja. O kam? Viskas pagal planą. Visiems po vieną. Reikia pripažinti, sūris tikrai skanus. Jei kam ir neužteks, nieko nepadarysi – ir anais laikais neužtekdavo. Ir daug kam neužtekdavo. Draudimo bendrovės nuo tokių grėsmių nedraudžia.
O žilasis senukas vis tebetrypčioja kaip knysliukas palei medį, į kurį įsiropštė Mikė Pūkuotukas: „Įdomu, ar visiems užteks? Įdomu, ar visiems užteks? Įdomu, ar visiems užteks?“ Jam greičiausiai ne tiek VISI rūpi, kiek subtili logika kužda: „Jei visiems neužteks, tai tasai, kuriam neužteks, galiu būti ir aš...“.
Ir štai į laukimo aikštelę lėtai kaip filmuose apie banditus įrieda apynaujis parketinis visureigis! Ant galinių sėdynių už tamsintų stiklų sėdi Sūrių magnatė. Duodu nukirsti nykštį, iš po medžiaginės kepuraitės-skrybėlaitės guviai šokinėja jos aktutės. Per tamsintą stiklą ji sunkiai įžiūrima, šmėkščioja tik kontūrai ir kartais priekinių sėdynių link išnyranti balta kaliausės ranka, šviežią kvepiantį varškės sūrį paduodanti priekyje įsitaisiusiai pardavėjai-kasininkei, iš kantrių pirkėjų surenkančiai pinigus. Už vairo abejingai sėdi vairuotojas, kurio niekas nepastebi.
Pirmasis pirkėjas rankiodamas monetas truputį susipainiojo, o šis nemenkos svarbos faktas iš karto buvo kaip reikiant užfiksuotas pražilusio senuko, nekantraujančio pačiame eilės gale. Jis praplyšo kaip pradurtas pūlinys: „Jis ką, visą savaitę nebuvo iš namų išėjęs?! Negalėjo per tiek laiko pasiruošti lygiai dviejų eurų?! Į eilės galą, į eilės galą jį! Kitą kartą žinos, žinos kitą kartą! Į eilės galą! Neturi pasiruošęs dviejų eurų, pamanyk tiktai! Visa savaitė! Visa savaitė! Į eilės galą jį, į eilės galą! Kitą kartą žinos, žinossssssssssss, bus pamoka!“ Ir toliau į praplyšėlį niekas nekreipia nė menkiausio dėmesio, lyg jis būtų nematomas ir negirdimas.
Pagaliau išmušė kulminacinė sūrio akimirka. Žilajam senukui sūrio užteko! Vadinasi, dar gyvens! Man nuo širdies nusirito didžiulė girnapusė. Užteko! Iš visureigio galo vis išnirdavo balta Sūrių magnatės ranka.
Su senoliu partizanu apsimetėme esantys nepažįstami, atskiri pirkėjai – kas ten žino, dar neparduotų dviejų sūrių. „Po vieną sūrį, po vieną, neduokite po du!“. Toks ilgas laukimas, o sūrių neliko per kelias minutes. Keliems paskutiniesiems eilėje, stovėjusiems už mūsų, sūrių nebeužteko. Nieko tokio, svarbiausia, kad visų kitų veiduose sužibo Didžioji Išganymo ir Palaimos šviesa. Sūris!
Greta turgaus tvoros senolis dar pirko pienių žiedų geltonumo sviesto, kurį į visas puses baugščiai apsižvalgęs pagyvenęs pardavėjas paslapčia ištraukė iš pinto krepšio, pritvirtinto prie dviračio bagažinės. Ir lyg niekur nieko sviestininkas staiga sukuždėjo: „O jums sūrio nereikia?“

Nerijus Laurinavičius
2018-05-16

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą