Kovo 2 d.
Primavera!
Sėdžiu „Tokvilos“ priimamajame. Laukiu, kol meistrai pakrapštys kaip ožką
užsispyrusią neseniai įsigytą toli gražu nenaują „Toyotą“. Vis dega oranžinė
apie variklio gedimą įspėjanti lemputė ir nors tu pilk ant jos vandenį –
niekaip neužgęsta!
Užtat
vos tik įsigyta „Toyota“ užgeso kitą dieną netoli Kauno, degalinėje, kai su
vaikais vykome į Kelmę. Itin geranoriškas šiukšliavežio vairuotojas visaip
stengėsi mums padėti. Net virvę nusipirkau, tuomet pririšome mūsų naują pirkinį
prie šiukšliavežio galo, o itin geranoriškas vairuotojas ėmė mus, sulipusius į
užsispyrusį automobilį, tampyti aplink degalinę. Žiema, be galo slidu,
įsibėgėti vietos nėra. Maniau, kad pražilsiu per tas kelias minutes. Kriokėme
kaip siaubo filme, o mūsų geradaris nė neketino sustoti. Kaip jam čia į galą neįsipylus?!..
Senutėlė
Zafira atlaikė kelionę į Kroatiją ir atgal, o Toyota Avensis Verso užvertė
kanopas vos nuriedėjusi iki Kauno. Kai pagaliau patrakęs mūsų pagalbininkas
skėsčiodamas rankomis atrišo virvę nuo šiukšliavežio, iš karto nukulniavau į
greta degalinės esančias dirbtuves ir iš jų iškrapščiau meistrą pajuodusiais nagais.
Jis prijungęs prie akumuliatoriaus kažkokį aparatą galiausiai vėl įžiebė
variklį ir viltį. Kaip vėliau paaiškėjo, sugedo kuro siurblio vožtuvai. Dar
vėliau užsikišo EGR sistema. Daug buvo su gedimais susijusių istorijų, bet
visos jos itin nuobodžios ir proziškos, tad gal palikime visa tai ramybėje.
Į
serviso priimamąjį atbizeno... smėlio spalvos šuo. Visas gražus ir veislinis.
Dabar guli greta šeimininko ant grindų ir spokso į žemuosius horizontus, į pro
šalį prakaukšiančius aukštakulnius serviso priimamojo darbuotojų batelius. Ant
šeimininko nugaros puikuojasi šios veislės (?) šuns atvaizdas. Gal koks
kinologas?.. Tai jau šiek tiek poetiškiau, velniai rautų!
Man už nuguros – daug naujutėlaičių
mašinyčių, automobiliukų. Visi jie blizga it kokybiškas nagų lakas. Kaip,
berods, anglai sako, jei esi toks protingas, tai parodyk man savo pinigus! Geriau nerodysiu, nes dar į durnyną uždarys. Tačiau su
durniais neretai yra kur kas smagiau bendrauti nei su normaliais žmonėmis. Na,
gal su priedurniais. Apsaugok, Viešpatie, nuo normalių žmonių ir kaimynų!
Praeitą kartą, kai įsigijau
lėktuvo bilietus į Paryžių, prasitariau apie jau beveik prieš kelis
dešimtmečius šiame mieste patirtus nuotykius. Balandžio pradžioje į meilės ir
poetų miestą su Judita įkišime nosis vos keletui dienų, o tąkart prasibasčiau
po jį kone tris mėnesius. Gal apie viską papasakoti plačiau? Gal pamėginti
lakoniškai? Jau ne vienam žmogui esu kažkada sekęs šią pasaką-nepasaką, bet
trumpai nepavykdavo. Jei pradėdavau vakare, tai (ne)baigdavau paryčiais. Ar
taip buvo iš tikrųjų ar ne? Daug kas laikui bėgant atrodo nebetikra, su mumis
lyg ir nebesusiję. Turbūt buvo tada…
P.S. Ilgo pasakojimo
pradžia jau kitoje dalyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą