Kaip gera
miegoti, kai sninga!
Mano sargas – už
lango žiema.
Kai užklumpa
naktis išganinga,
Būdoje atsidūsta
šuva...
Jis jaučia:
neliko grandinės,
O kvėpuoti tapo
taip lengva!
Keturiom visom atsispyręs
Virš pusnių, virš pusnių, jau ir skrenda
Viršum miško, ežero, kelio, –
Nepasiektų net kamino dūmai.
Nuplasnojusio juodo šunelio
Išsigąsta apšalę lėktuvai.
O paskui lyg ausį kas kaso,
Židiny snūduriuoja žarijos,
Nuo namų to svaiginančio kvapo,
Nuo žvilgsnio iš sienos Marijos
Šeimininkas iš lėto užsnūsta
Ir nusvyra geroji ranka.
Kai Būtis į Nebūtį sprūsta,
Dar sūpuojasi krėslas tada…
…kaip gera
miegoti, kai sninga,
Pažadėk, jog taip bus visada!
Išsisklaido naktis stebuklinga –
Virš ausų – vien skardinė būda.
Nerijus Laurinavičius
2017-01-14Šį eilėrašį skaito pats autorius:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą