Persikūnijimas

Vilius Dinstmanas

Persikūnijimas

Nematyti dangaus kai prie šulinio merkiasi akys

ir delnų neįpjauna prilietusios ledą kraštinės

taip pamilo vienatvė mane tarsi būčiau nevedęs

tarsi būčiau nupjovęs nuo tilto rūdijančią spyną

tai ko gero šviesiau nei išvis ką galėčiau suprasti

ar paleisti košmarus visus iš degtukų dėžučių

skęsta mano pasaulis lange miesto upėje skęsta

liko trisdešimt dūžių širdies ir dar kelios minutės

ir naktis pailsėti žuvims prie akvariumo sienos

prisiglausti benamiams prie atviro šventinio lango

mūsų niekas nebaus neišskirstys po saule po vieną

viskas laisva aplink ir nuo šiol mano sieloje laisva

už rankovės mane patampyk jei slaptažodis geras

jeigu kelsis mama ir pasiūlys rytinės arbatos

kaip vaikystėje saulės zuikučiai virtuvėje ganės

o dabar danguje šulinių nė pro kur nesimato