Prikulkite mane grėbliu,
niekaip negaliu prisiminti, kodėl tą šaltą rugsėjo pabaigos rytą dar pusiau
snausdamas slapsčiausi už didelio akmens. Ne, tai nebuvo eilinis kapinių
paminklas, o tiesiog paprasčiausias akmuo – be jokių įsipareigojimų, be jokių
užrašų, be jokio skausmo bei pareigos metų metus praeiviams byloti apie kažkada
šioje Žemėje gyvenusį žmogų. Akmuo. Ore tvyrojo tokia tyla, kokia ir galėjo tvyroti
tokiu metu tokioje vietoje. Ant kapaviečių be garso krito savojo skrydžio
akimirkos sulaukę medžių lapai ir lyg ryškios laiko adatos smigo į išburkusią
žemę – nuo kančių pajuodusią būties adatinę.
Kažkur giliai paduose jaučiau,
jog tai nebuvo skrydis į vieną pusę. Jie, spalvingieji išdžiūvusių Gyvybės upių
simboliai, įkaitusias šakas vos nusmelkus pirmam pavasario lietui, vaiskia
žaluma ir vėl iš vidaus išspirs langines į amžinąją atgimimo viltį. Vadinasi,
tai buvo skrydis į abi puses – tenais ir atgal.
Staiga subtiliai rudens
papuoštą neseniai palaidoto jauno poeto kapą ėmė intensyviai kasyti... grubus
grėblys. Nė nepastebėjau, iš kurios pusės dantėtasis taip netikėtai išniro, tik
supratau, kad ankstyvasis kapų tvarkytojas labai skubėjo. Jis maždaug per
pusantros minutės į krūvą suvarė visus po grėbliu pakliuvusius lapus, čaižiai
išskleidė didelį juodą polietileninį maišą ir į jį nedelsdamas subruko
devalvuotąją rudens valiutą. Maišą nutėškė į šoną, šalia akmens, už kurio aš ir
tūnojau. Tuomet į apnuogintą žemę įsmeigė baltą plastmasinį gvazdiką bei...
degančios žvakės imitaciją.
Išgirdau, kaip jo veidu
nuslydo palengvėjimo šypsnys. Taip, ne pamačiau, o išgirdau, nes ankstyvasis
kapų tvarkytojas stovėjo nugara į mane ir žvelgė į medinį kryžių, ant kurio
kabėjo lentelė su užrašu: „Svajūnas Šaknenis. 2047-2069. Jau turbūt... Poetas“.
Prisipažinsiu, ne kartą kapinėse esu matęs šungrybių, tačiau raudonikių (!)...
tikrai tokiose vietose niekada neteko regėti. O štai prie kryžiaus į pilką
rugsėjo pabaigos rytą savo įraudusias galvas kėlė du sveikut sveikutėliai
raudonkepuriai! To nepastebėti negalėjo ir ankstyvasis kapų tvarkytojas, kuris
nė kiek nesutrikęs iš savo apdarų užkulisių išsitraukė sulenkiamą peiliuką,
mikliai atlenkė jį ir, švelniai priartėjęs prie grybų-išsišokėlių, ties žeme
dailiai nupjovė juos bei atsargiai įsidėjo į vidinę lietpalčio kišenę.
- - -
Gerai, kad žmogus praktiškas
pasitaikė! Dabar jis turbūt jau verda kvapnią grybų sultiniu pagardintą
raudonikių sriubą su grietine, o aš tebestoviu prie paprasto akmens,
nebesislapstau... Be jokių įsipareigojimų, be jokių užrašų, be jokio skausmo...
Medžių lapai ir vėl svaigulingai gula ant vienišų kapaviečių – krenta, krenta,
krenta, vos girdimai tarpusavyje kuždėdamiesi: „Tenais ir atgal, tenais ir
atgal, tenais ir atgal...“. Dirbtiniam baltam gvazdikui nė motais pirmosios
gresiančios šalnos. Degančios žvakės imitacijos niekada neužpūs net ir labai
įsiutęs lapkričio vėjas. „Tenais ir atgal, tenais ir atgal, tenais ir atgal...“.
O greta paprasto akmens
juodame polietileniniame maiše... tyliai verkia - - - Ruduo.
Nerijus Laurinavičius,
2012
05 08
Įžvalgus pastebėjimas. Išties - tokia ryški priešprieša: tupinčio po akmeniu ir skubančio sutvarkyti, palikti negyvą gėlę, žvakę ir taip nusiraminti, atlikus pareigą. Ir tie grybai taip gražiai "nugulė". O širdį už rankos nusivedė: " (...) greta paprasto akmens juodame polietileniniame maiše... tyliai verkia - - - Ruduo".
AtsakytiPanaikinti