/.../ Ryte
atvažiavo anūkas. „Su Lexus’u“, – taip pasakė akyloji kaimynė. Su Lexus’u, su
Lexus’u... Su kuo?! Nežinau, kas tai yra. Pasirodė, kad vaikis lyg ir vienas
buvo... Mano regėjimas kasdien vis labiau silpsta, o kaimynė, laikui bėgant,
vis daugiau ir aiškiau viską aplinkui regi. Nėra priežasčių ja netikėti.
Kiekvieni metai į jos pakaušį (gal net ir į nugarą) įspraudžia papildomą porą
akių. Nebesuskaičiuosi, kiek jų turinti... „Su Lexus’u, tai su Lexus’u“, –
sumurmėjau sau po nosimi ir daugiau nebekreipiau į tai jokio dėmesio.
Vakare atvyko... kitas anūkas!
Be Lexus’o. Bet užtat su DIDELE
širdimi! Tiksliau tariant, atėjo pėsčias vieškelio akmenimis. Neveltui
turbūt sakoma, kad rytas už vakarą protingesnis. Tačiau… Užmuškite
mane prakiurusiu kibiru, bet per visą beveik trimis šimtmečiais nusidriekusį
amželį taip ir neišmokau tapti Ryto
žmogumi, o stačia galva įaugau į Vakaro-Nakties
atvirumą.
- - -
Kitą rytą
pirmasis anūkas išvažiavo. Išrūko, palikdamas vien stačią dulkių stulpą. Tiesa,
antrasis taip pat išvyko. Išpėdino svaigulingo vieškelio nugara, bet… nežinia
kaip, DIDELE širdimi užliejo nesaikingai ištįsusius mano senatvės dienų veidus
ir jų bruožų gelmėse jaukiai lindinčią Vienatvę… Iki paskutiniojo skambučio… /.../
N.L.,
2012
04 21
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą