Esu jau labai senas. Man –
devyniasdešimt devyneri. Baisu net pagalvoti! Ne, ne, nekrūpčiokite, manęs tikrai nebereikia bijoti, nes
seniai nebeturiu nė vieno danties... ir net kai kurių žandikaulių. Laiko pelės
bei šikšnosparniai kažkur išnešiojo. Ir štai tokiam karkasui, įsivaizduokite,
paryčiais prisisapnuoja senelė!.. Regiu ją palengva besisūpuojančią pintame
lopšyje prie praviro pirkios lango, pro kurį nesulaikomai sunkiasi užgimstančio
pavasario spinduliai. Senelei maždaug vieneri. Jos akys šiek tiek jau
pramerktos. Du gaivios Pradžios šulinėliai. Kūdikystės sapnai visgi tvirtai
tebelaiko prispaudę jauną kūnelį prie pasakomis garuojančio šiaudų lopšio.
Iš pūstos pagalvės atsargiai
ištraukiu didelę pilkai rusvą plunksną ir jos galiuku švelniai paglostau
mažosios senelės akių vokus. Ji staiga atsimerkia, spokso į mane didelėmis
apvaliomis lubinų mėlynumo sagomis, neverkia... Nesuprasi, gal iš tikrųjų regi
mane, beveik šimtu procentų už save vyresnį anūką(?)...
- - -
Prasimerkiu ir aš. Už
ligoninės lango gerokai įsišėlusi karštakraujės gegužės diena. Esu jau labai
senas. Man – devyniasdešimt devyneri. Greitai turėtų sukakti vieneri. Ir du
nuliai. Vienas nulis tarytumei simbolizuotų mano esybę, kai dar niekada nebuvau
prisilietęs prie šio Pasaulio, o kitas? O kitas turbūt tą patį mane, kurio
netrukus čionais niekada tokio daugiau nebebus... Šimtas ar vieneri, pamanyk,
didelis čia skirtumas!
O iš dangaus antklodės, iš
plunksninių debesų švelnumo, kiaurai pro uždarą ligoninės langą žvelgia mano
senelė. Šypsosi. Taip lengva ir gera. Šį kartą ji labai sena, bet be galo
laiminga, o aš – visiškas kūdikis, greitai, jau labai greitai taipogi stačia
bedante galva panersiantis į visaatperkantį dangiškųjų plunksnų minkštumą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą