Manęs niekada niekas nekviečia į vestuves. Tiesa, į laidotuves – taip pat. Tačiau man nėra kada dėl to per daug liūdėti. Net jei kas ir sugalvotų kada nors pakviesti, beveik neabejoju, jog nepavyktų to padaryti. Kur tik sumanau, ten ir ateinu pats, nekviestas. Ne dėl to, kad esu be galo neišauklėtas ir nemandagus, o dėl to, jog dar būdamas visiems matomas liguistai domėjausi ribinėmis žmogaus egzistencijos būsenomis. Kartais nosį kišdavau ten, kur man ją skausmingai priverdavo, o paskui kurį laiką negalėdavau atskirti pačių elementariausių dalykų. Dabar jau nebėra ką priverti, todėl ir išsidrąsinau kaip reikiant. Nors, tiesą sakant, tai, ką patyriau tą rugpjūčio vakarą viename vijokliais apžėlusiame daugiabutyje, mane iki šiol kartkartėmis maloniai ir šiurpiai pašiaušia lyg kokia žaisminga elektros srovė.
