Salų dienoraščiai (4). Kamajai ir maištingąją sielos dalį pažadinęs pankas Strazdelis

2024 m. birželio 29 d., šeštadienis 

Kadangi prieš kelias dienas Salų miestelio bibliotekininkė Rasa buvo išvykusi į kursus Rokiškyje – apie ką bylojo ant bibliotekos durų priklijuotas raštelis – nusprendėme pas ją užsukti šeštadienį ir padovanoti žadėtas „Vaisių ir daržovių pasakas“. Besišnekučiuojant ji užsiminė, kad gretimame Kamajų miestelyje šiandien visą dieną vyks bendruomenės šventė, jog tenai yra itin vertas dėmesio modernus poeto ir kunigo Antano Strazdo muziejus.

Salų dienoraščiai (3). Dingusi ausis

2024 m. birželio 28 d., penktadienis 

Jei riebus Salų apylinkių pievų kiškis turi dvi stačias ausis, tai ir aš tokias turėjau. Kol nepanardžiau Dviragio ežere itin karštą dieną, kai termometrų stulpeliai perkopė 30 laipsnių. Ežero paviršiuje – tikra arbata, o štai nunėręs į dugną ir pilvu prisiglaudęs prie jo, gali pajausti tikrą gaivą.

Salų dienoraščiai (2). Žvalgyba: biblioteka, zoologijos sodas, pirmieji karšiukai, sūriai ir katė Rokiškio bažnyčioje

2024 m. birželio 26 d., trečiadienis

Kai vakar troboje pusryčiavome, ilgo stalo gale atsipalaidavusi ir išsivertusi kaip katė mus stebėjo Bruknė, amerikietiškųjų kalnelių Salų apylinkėse sumanytoja ir „Katės detektyvo“ režisierė bei pagrindinė aktorė.

Salų dienoraščiai (1). Nuo Klaipėdos iki Rokiškio – katės detektyvas

2024 m. birželio 24 d., pirmadienis, Joninės

Prologas

Joninių išvakarėse, po Baltijos taurės varžybų Klaipėdoje, kuriose dalyvavo mūsų karatistai vaikai (septyniolikos Elijas ir trylikos Dorotėja) atvykome į Salų miestelį, esantį Rokiškio rajone. Salų miestelio dvare kažkada vaidinome „Nieko sau“ teatro spektaklį „Afrika“. Tada Judita po pasirodymo su visais personažo rūbais išbėgusi iš dvaro salės nuo liepto šoko į Dviragio ežerą. Jei rasiu tinkamą krantą, bandysiu čionai pažvejoti.

Rašytojo Nerijaus Laurinavičiaus interviu apie kūrybą

Kas Jus įkvepia kurti ir kokie yra Jūsų rašymo ritualai?

Kūryba man yra pasprukimas, nuotykis. Kartais džiaugsmas, kartais skausmas, o neretai ir viena, ir kita. Kai tikrovė ir ją lydintys normalumai pernelyg ima varginti, sprunku ten, kur galiu giliau įkvėpti ir perrašyti tą tikrovę, kaip man labiau patinka, švelniai ją ir save joje pašiepti. Arba savitai atspindėti tikrovę. Kaip po lietaus balos atspindi miestą, ir jis ten, baloje, yra kažkoks apsuktas. Tai mane ir įkvepia. Vaikystėje visada norėdavau patekti į kitą veidrodžio pusę – iš įgrisusio egzistavimo pasprukti į kažin kokią nepažintą egzistenciją.

O rašymo ritualai labai paprasti: rytas, kavos puodelis, A4 formato bloknotas kietais viršeliais, tušinukas, namų balkonas, kuriame esame įsirengę kavinukę „Prie kaštono“. Kaštonas po langais ką tik nužydėjo, eilinį kartą primindamas apie visa ko laikinumą ir trapumą. Į rašymo ritualą neretai tiesiogine prasme įsiveržia katė Bruknė, kuri užšoka ant bloknoto ir ima vartytis ant rašomo teksto. Dar man labai patinka rašyti per atosotogas, pakeitus erdvę, kai vėjas prapučia galvą, anksti ryte, kol visi miega.

Ką šiuo metu rašote, kuriate?

Šiuo metu daugiausia rašau vaikams. Temines istorijas, kurias vadinu pasakomis. Šiais metais dienos šviesą išvydo ir pirmoji spausdinta knyga mažiesiems „Vaisių ir daržovių pasakos“. 2025 m. Vilniaus knygų mugėje pristatysime antrąją knygą, kuri vadinsis „Uogų pasakos“. Ši knyga taip pat bus išleista ir audio formatu „Audiotekoje“. Juokauju, kad nuo kitų metų knygų turguose galėsiu pasiūlyti ir vaisių, ir daržovių, ir uogų. Jei viskas gerai, vėliau bus ir grybų.

Kokia yra Jūsų nuomonė apie šiuolaikinę lietuvių literatūrą, poeziją?

Nesijaučiu esąs kompetentingas tai vertinti. Šiuo metu esu labiau paniręs į skandinavų kūrybą. Nuo mūsų padangės literatūrinių aktualijų laikausi atokiau ir tai vertinu kaip privalumą. Neabejoju, kad esama ir įdomių dalykų, tendencijų. Aš pats kažkada labai blaškiausi tarp įvairių raiškos formų, tik mane kartais nuoširdžiai stebina kai kurių kūrėjų noras bet kokį tekstą supilti į posmą ir pavadinti tai poezija. Su visa pagarba verlibrui, kurį bent šiek tiek įvaldyti nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk tą pačią mintį kuo puikiausiai galima išreikšti ir trumpąja proza. Nemaža dalis mano širdies po ilgų blaškymųsi vis tik atitenka tradiciniam rimavimui.

Koks būtų Jūsų palinkėjimas pradedantiems rašyti?

Visų pirma norėčiau palinkėti kantrumo ir nuoseklumo. Svarbu laiku sulaukti konstruktyvios kritikos, o po to nenuleisti rankų, tobulėti. Konstruktyvi kritika yra kur kas geriau nei vyraujantis abejingumas ir sąmoningas ignoravimas iš tų, kurie, atrodo, kaip tik galėtų tave palydėti šiame kelyje, palaikyti. Manau, kad reikia rašyti, kurti. Nesvarbu, kaip išeina, laikas viską atsijos, mes auginame vieni kitus. Reikia kurti, nes dirbtinis intelektas gali daug, bet jis nemoka nei verkti, nei juoktis.

2024-06-01