Salų dienoraščiai (3). Dingusi ausis

2024 m. birželio 28 d., penktadienis 

Jei riebus Salų apylinkių pievų kiškis turi dvi stačias ausis, tai ir aš tokias turėjau. Kol nepanardžiau Dviragio ežere itin karštą dieną, kai termometrų stulpeliai perkopė 30 laipsnių. Ežero paviršiuje – tikra arbata, o štai nunėręs į dugną ir pilvu prisiglaudęs prie jo, gali pajausti tikrą gaivą.

Pakrantėje jau atsirado vienas kitas poilsiautojas, netgi išdygo palapinė, prie kurios sukiojasi vyrukas su meškere, kas 10 minučių sėdantis į automobilį, pakylantis į kalniuką, o paskui grįžtantis ir vėl ganantis savo vaikus ir žmoną.

Kartu su žmonėmis pliuškenasi ir nemažas šuo, kuris, pasirodo, priklauso olandui, kemperyje ant kalniuko apsistojusiam vienai nakčiai. Kol lietuviai apačioje turškiasi, porina, kad čia galima pagauti karpių, kol vaikai nuo liepto kaip bombos krenta į vandenį, pagyvenęs olandas, su keturkoju draugu keliaujantis po pasaulį, sėdi ant turistinės kėdės ir skaito knygą.

Kai traukėm atgalios, Judita jį užkalbino ir sužinojo, kad vienišas keliautojas per Baltijos šalis kils į Skandinaviją, todėl pasiūlė jam galbūt užsukti į Saremos salas, kuriose lankėmės prieš kelerius metus. Olandas susidomėjo šiuo variantu ir telefone pažiūrėjo, kur tokios salos yra.

Bet kol kas mes jį su šunimi palikome Salų miestelyje, o grįžę į trobą vėl neradome… Bruknės! Nors remontuojamą kambarį užbarikadavome kaip reikiant, kad ji ten negalėtų patekti ir pasislėpti po grindų lentomis, kilogramas katės vėl ėmė krėsti fokusus. Kai galiausiai apžiūrėję visus trobos kampus jos neradome, teko atbarikaduoti stebuklingąjį kambarį. Ir ką jūs manote, Bruknė buvo palindusi po tomis pačiomis lentomis! Kaip, po šimts tigrų, ji ten prasibrovė?!

Ogi paprastai: virtuvėje nuo viryklės užšoko į krosnyje už užuolaidėlių esantį kubo formos „kambariuką“, letena stumtelėjo A4 formato dydžio lentelę, esančią galinėje kubo sienoje ir lipnia juosta priklijuotą prie su virtuve besiribojančio kambario sienos – taip, tarsi pro į vieną pusę atsidarančias „dureles“, stryktelėjo žemyn į „grindlenčių rojų“. Atgal niekaip nebeužšoktumei. Šį kartą į viską reagavome ramiai – sutaupėme kelis milijardus nervų ląstelių.

Betgi viską pradėjau pasakoti užsimindamas apie… dingusias ausis. Tiksliau tariant, apie vieną, dešiniąją ausį.

Seniai seniai, kai dar buvau visiškas pienburnis, kažkur Trakų rajone visą dieną ežere nardžiau tol, kol minkštas vanduo išplovė kažkokius ausų audinius. Nuo to laiko ėmė formuotis sieros kamščiai – galėjau atidaryti privatų degtukų fabriką. Kartą per metus tapo aktualios ausų plovimo procedūros poliklinikoje, kitaip staiga gali netekti klausos. Tik jūs taip nenardykite! Nebent norite įkurti degtukų fabriką. Po pasinardymo Salų miestelio Dviragio ežere apkurtau dešine ausimi. Už gaivą tenka susimokėti.

Vakaro ramybė vienkiemyje, svirpiantys žiogai – niekas neberamino, negalėjau atsipalaiduoti, nes dešinėje ausyje slėgis tapo toks didelis, kad, atrodė, sprogs galva ir išsitaškys smegenys. Teks išlaukti ryto ir vietoje azartiškos žūklės traukti į Kamajų miestelį, esantį už keliolikos kilometrų, nes ten yra vaistinė. Man tereikia didelio švirkšto ir kalio permanganato. Ne kartą esu „išsioperavęs“ pats ir vėl imdavau girdėti pasaulį. Ne tik slėgis, bet ir skausmas ėmė pulti ausį.    

Ryte pro daugybę nežinia kodėl Salų miestelį užplūdusių vilkikų, velkančių modernius kilnojamus namus, galiausiai prasibrovėme į Kamajus ir įsigijome ko reikia. Deja, šį kartą savigyda nesuveikė – į išvargintą dešiniąją ausį susišvirkščiau keturis kibirus vandens, bet kamščio nepramušiau. Teks važiuoti į Rokiškio ligoninę, po perkūnais!

Įsidėjome Bruknę į kuprinę ir išrūkome į Rokiškį. Ligoninės priimamajame darbuotoja pasiūlė eiti pas loristę tiesiai į kabinetą, pasibelsti ir paprašyti pagalbos, jei apskritai šiandien ką nors rasime. Taip ir pasakė: „Eikite pas loristę“, o man, kaip puskurčiam žmogui, pasigirdo „Eikite pas Larisą“. Taip jau ir įsivaizdavau Larisą su milžinišku, drambliams skirtu švirkštu putliose rankose.

Nedrąsiai pasibeldžiau į duris. Įsliūkinęs išvydau dvi moteris: viena – smulkutė ausų gydytoja, kuriai jau turbūt daugiau metų nei Rokiškio ligoninės pastatui (maždaug 80), jos burnoje švietė kelios eilės tvarkingai sudėtų baltutėlių dantų, o kita – truputį jaunesnė ir stambesnė jos pagalbininkė.

„Prisidirbau“, – be užuolankų prisipažinau, vos priartėjęs prie jų instrumentais nukarstytų valdų. „Taip, ausis išdeginta kalio permanganato“, – mano savigydos rezultatus akimirksniu įvertino smulkutė ausų gydytoja-profesionalė. O apžiūrėjusi kairiąją ausį, pridūrė: „Reikės praplauti ir ją“. Nuo kairiojo riešo nusisegiau masyvų laikrodį, pasidėjau ant spintelės netoli lango ir pasiruošiau „operacijai“.

Senutės pagalbininkė pasiėmė milžinišką, drambliams skirtą švirkštą. 2-3 srovės į dešiniąją, tiek pat į kairiąją ausį ir palaipsniui pasaulis man atgijo visais savo garsais. „Kamajuose pirktas švirkštas buvo per mažas“, – lyg sau, lyg gydytojoms ištariau besidžiaugdamas atgauta klausa. „Trisdešimt septyni, keturiasdešimt du…“, – pašnabždomis tarė smulkutės gydytojos pagalbininkė iš tolimiausio kabineto galo, o man reikėjo prisidengus vieną ausį atkartoti. „Girdi“, – unisonu patvirtino jos.

Paskui uždėjo ausines ir į rankas įbruko pultelį. Tai į vieną, tai į kitą ausį leido įvairaus garsumo pypsėjimus, o aš vos išgirdęs juos turėjau spausti pultelio mygtuką. „Viskas gerai“, – pagaliau patvirtino šauniosios gelbėtojos. „Parašysime, kad buvo svetimkūnis, ar sutinkate?“, – paklausė smulkioji senoji gydytoja, nusišypsodama baltutėliais dantų implantais. – „Nes kitaip mums neapmokės, esate ne vietinis, čia neregistruotas“. Žinoma, sutinku. Vilniuje turbūt būčiau ne vieną valandą laukęs eilėje, o Rokiškyje penktadienį viskas truko apie 10 minučių. Padėkojau ir moviau pro duris pas šeimą.

„O kur mano laikrodis?!“ – atsipeikėjau, kai jau lipome iš automobilio ir ruošėmės eiti į pagarsėjusią Rokiškio kavinę „Pupelė“ pietauti. „Palikau pas gydytoją ant spintelės, po šimts sieros kamščių!“

Kol šeima su kuprinėje lindinčia Brukne užsakinėjo pietus, man teko dar kartą sugrįžti į ligoninę pas Larisą, oi, tfui, pas loristę.

Po pietų vaikai jau turškėsi Rokiškio vandens batutų parke, kuris yra įsikūręs puikioje vietoje – čia viskas tvarkinga, erdvės gerai išplanuotos.

Grįždami į Salų apylinkes dar užsukome į Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos Vaikų ir jaunimo skyrių ir bibliotekininkei Vidai padovanojome mano pirmąją knygą vaikams „Vaisių ir daržovių pasakos“. Vida buvo labai nustebinta ir nudžiuginta mūsų vizito prieš pat bibliotekai užsidarant. Nemažiau ji nustebo ir dėl kuprinėje su nuotykiais keliaujančios mūsų augintinės Bruknės.

Tiesa, biblioteka mano knygą jau turėjo, o dabar turės dar vieną, su autografu.

Gal kada nors čia atkeliausime ir su naujos knygos pristatymo renginiu, apsikeitėme kontaktais.

Galbūt dar pavyks pažvejoti kurį rytą, nes atostogų laikas Salose jau senka.

O vėlų vakarą įsitaisiau ant kėdės pačiame žvyrkelio viduryje. Tyla. Ramybė. Net spengia ausyse. Aplinkui – neišmatuojami laukai. Slapta vyliausi kamera užfiksuoti kokį nors kelią kertantį laukinį gyvūną, tačiau pričiupau tik štai ką…

Tegyvauja ausys ir katės! 

BUS DAUGIAU. 

Nerijus Laurinavičius