Salų dienoraščiai (1). Nuo Klaipėdos iki Rokiškio – katės detektyvas

2024 m. birželio 24 d., pirmadienis, Joninės

Prologas

Joninių išvakarėse, po Baltijos taurės varžybų Klaipėdoje, kuriose dalyvavo mūsų karatistai vaikai (septyniolikos Elijas ir trylikos Dorotėja) atvykome į Salų miestelį, esantį Rokiškio rajone. Salų miestelio dvare kažkada vaidinome „Nieko sau“ teatro spektaklį „Afrika“. Tada Judita po pasirodymo su visais personažo rūbais išbėgusi iš dvaro salės nuo liepto šoko į Dviragio ežerą. Jei rasiu tinkamą krantą, bandysiu čionai pažvejoti.

Nors iš Klaipėdos purškiant lietui išsivežėme pralaimėjimo kartėlį, – vaikai savo 6-ojo kiokušin karate sezono pabaigoje gavo į kaulus nuo lenkų, latvių ir kitų lietuvių – automobiliu kiaurai skrodžiant Lietuvą širdys palaipsniui ėmė atsigauti.

Užnugaryje liko Raseiniai, Šeduva, Panevėžys, Kupiškis… O Rokiškio rajone vos nepartrenkėme į kelią staiga išpuolusių dviejų elegantiškų stirnaičių ir avantiūristo lapiuko.

Taip mes ir atsidūrėme vienkiemyje, kuriame prieš pat laikrodžiams išmušant Jonines dar sutikome Kazį ir… Janiną, jau seniai savo vaikus užauginusią porą, besidžiaugiančią anūkais ir vis dar po pasaulį keliaujančią kemperiu.

Debesys sklaidosi, žada karštą vasarišką orą, o Kazio ir Janinos kemperis jau išrūko į Vilnių. Nuo šiol vienkiemyje būsime vieni.

2024 m. birželio 25 d., antradienis

Tai buvo ne diena, o tikri amerikietiški kalneliai. Pamiršau paminėti, kad iš Vilniaus į Klaipėdą, o po to iš Klaipėdos į Rokiškio rajoną vežėmės dar vieną, kiek neįprastą keleivį. Tiksliau tariant, keleivę. Maždaug trejų metų katytę Bruknę, kuri yra visų mūsų šeimos narių numylėtinė. Dėl nesuprantamų aplinkybių ji suaugo, bet taip ir neužaugo – tesveria vos du su puse kilogramo, o aš ją neretai juokais vadinu kilogramu katės.

Sušlubavus sveikatai kartą kilogramą katės vežėme pas gyvūnų gydytoją, o tasai, kelis kartus peršvietęs neūžaugą, pareiškė, kad, panašu, jog visi Bruknės organai ne vietoje, kažkaip keistai pasislinkę, kad kažkada reikės jai išrauti dantų, nes tie irgi brokuoti ir t.t. ir pan.

Bruknė gerų žmonių buvo rasta tiesiogine ta žodžio prasme verkianti krūmuose, laikinai priglausta, o tada jau mes tapome jos šeimininkais. Ji yra prisiekusi medžiotoja, gali nemirktelėjusi sugaudyti visus kambaryje zvimbiančius uodus ir muses bei kitokius judančius padarus, o jei mokėtų kalbėti, tam veterinarui pasakytų, kad jo paties visi organai ne vietoje ir už tai iš jo atsiimtų mūsų sumokėtus kelis šimtus eurų.

Kitam mūsų katinui, Bagiui, Bruknė nuolat profilaktiškai kimba į atlapus, duoda jam į kaulus, išpeša daugybę plaukų, nuo kurių paskui springsta ir užsikemša neūžaugos žarnos. Bendrai paėmus, ji yra meilumo įsikūnijimas, bet su Bagiu kritiškai nesuderinama. Bruknė Bagio demonstartyviai nebijo, nors tasai sveria kone tris kartus daugiau, turbūt apie 7 kilogramus. Bagis kažkada įšoko į mūsų automobilio bagažinę, kai iš vienos mašinos į kitą krausčiau teatro reikmenis. Dėl to taip ir buvo pavadintas. Jis yra gana švelnaus būdo, jo visi organai, be abejo, vietoje, o visiems, kas jį pamato, nevalingai išsprūsta frazė „tikras gražuolis!“

Tikras gražuolis šiaip yra apykvailis, bent tris kartus kvailesnis už Bruknę, kuri jau, greičiausiai, moka daugybos lentelę, kuri geba užšokusi ant rankenos atsidaryti bet kurias duris, o jeigu turėtų kiek normalesnes rankas, galėtume drauge eiti plėšti bankų seifų. Bruknė beveik moka kalbėti žmonių kalba: ji užšnekinta ištisai miauksi, žodį „mama“ tai jau laisvai gali ištarti, o jei netingėtų ir labiau pasistengtų, be vargo taptų pirmąja žmogiškai kalbančia kate pasaulyje.

Kodėl čia apie tuos katinus tiek daug kalbu? A, tiesa, gal dėl to, kad išvykdami savaitės atostogų į Rūgpienių kaimą, nusprendėme Bagį palikti Vilniuje, kur jį lankys dukros Dorotėjos draugė, o Bruknelę Judita įsidėjo į gyvūnams transportuoti skirtą kuprinę, kurioje ji kiaurai išilgai pirmą kartą gyvenime pervažiavo Lietuvą ir net būdama joje Klaipėdos „Švyturio“ arenoje karate varžybose palaikė mūsų vaikus.

Kol dar turėjome tik Bagį, jį irgi kažkada buvome pasiėmę į vieną lauko stovyklą. Ten jis iš karto įlipo į medį ir pasijuto esąs tikras katinas. Bijojome, kad nenuneštų koks vanagas, bet kur ten atplėši nuo žemės tokį pūkuotą mėsos gabalą! Tad Bagis tvarkingai vaikštinėjo aplink palapines, su vietiniais šunimis draugiškai gulėjo visureigio šešėlyje, o nakvodavo specialiai jam pastatytoje nedidelėje geltonoje palapinaitėje, kuri, gerokai užslinkus lietui, permirko kaip tualetinis popierius ir prisipildė vandens – Bagis pigioje palapinėje iš vieno krašto į kitą plaukiojo kaip riebi akvariumo žuvis.

Joninių diena Salų miestelyje išpuolė apniukusi, tad truputį pasivaikštinėję po pusiasalį, paspoksoję į dvarą, į šalia jo dunksančią karietą, į Dviragio ežero vandenis, į pavėpusius iš parduotuvėlės išslenkančius vietinius žvejus su meškerėmis, grįžome atgal vienkiemį.

„Kac kac kac kac, Brukne, kur tu?“, – visi kviečiame šeimos numylėtinę Bruknelę – neatsiliepia, niekur nėra… Nė miau. Nei virtuvėje, nei ilgame kaip dešra kambaryje, nei dar kur nors. Išvykdami tikrai saugiai užrakinome troboje, negalėjo pasprukti pro kojas rakinant duris, Dorotėja ją matė po lova kelias minutes prieš išeinant.

Jei ilgėliau palikdavome Vilniuje, grįžus ji visada pasislėpdavo ir išlįsdavo tik gerokai apsipratusi su mūsų balsais. Toks charakteris. Bet net ir tokiam charakteriui nebūdinga slėptis ilgiau nei kelias valandas ir varyti mus iš proto į saviplakos brūzgynus… Be to, išnarstėme visus palovius, dėžes ir kitokius užkampius – nė miau. Bandžiau imituoti peilio galandimo garsą, nes šis yra mieliausias mūsų augintinių ausims – iš karto atskuodžia, kad ir kur bebūtų – tai reiškia netrukus nukrisiantį šviežios mėsos gabaliuką. Ir tai nepadėjo.

Iš tiršto debesies pasipylė lietus, šašlykus baigiau kepti daržinėje, o Bruknelė nepasirodė. Nebemielas ir tas šašlykas, po šimts iešmų, apetitas prapuolė.

Atidžiau apžiūrėjau senovinę krosnį – nejaugi užšoko ir įpuolė į kurią nors angą?.. O ne! Greičiausiai taip ir yra – turbūt užduso ten suodžiuose ir daugiau niekada nebebus kilogramo katės, atvykusio iš Vilniaus per Klaipėdą į Rokiškio rajoną „nusiskinti“ tokios kvailos mirties, jei mirtis apskritai gali būti kvaila. Jei ir negali, tai absurdiška ji kartais būna. „Kac kac kac kac…“ Nė miau. Atidarėme krosnies dureles, kiek tik jų radome ir… vien seni pelenai.

Nuo staliuko ji galėjo stryktelėti į senovinės krosnies ertmę, o ten, kur neužsilipus nesimato, gilyn į nežinią, į prarają… Visi jau įsivaizdavome šviežią pūkuotą lavonėlį – kokios čia dar atostogos Rūgpienių kaime, jei toks vasaros kamertono tonas! Velniop viską!

Man teks užlipti į tą kubo formos ertmę ir pašvietus į nežinomas angas įsitikinti absurdiškos mirties grimasomis. Pasilipu ant kėdės, užsikabaroju į prakeiktą kubą ir…

…o, Dieve! Čia nėra jokių angų, tarsi tvarkingas kambariukas. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad žymiai padidėja tikimybė, jog Bruknė dar gyva!

Bet kurgi ji, po galais, prašapo?! Negalėjo išgaruoti kaip kamparas. Troboje skylių lyg ir nesimato, langai uždaryti… Iššukavome visus gėlynus, pakrūmes – nė miau.

Kai prieš kelerius metus Bruknė iškrito pro antro aukšto langą, visi Salininkų vaikai su dviračiais dalyvavo paieškose, o po kelių valandų ji galiausiai iškišo snapą iš po krūmų šalia balkono, nė kiek nesusižeidusi.

Jei prašapėlė visgi mistiškai pateko laukan, turėtų gi būti kažkur sulindusi visai netoli trobos… Basomis žvyrkeliu bandžiau kulniuoti kelis šimtus metrų į vieną ir į kitą pusę nuo vienkiemio – teradau tik apdžiūvusią išmatų krūvelę pakelėje. Greičiausiai kokio nors laukinio gyvūno.

Viskas, daugiau nieko nebegalime padaryti, belieka šlykščiai laukti. Atiduoti visus raktus sadistui laikui. Turbūt jau niekada nebeišvysime žaliųjų Bruknės akių. Išgaravo kilogramas katės Joninių dangun. Štai jums, jopšichmat, ir paparčio žiedas!

 

„Miau“, – pasigirdo baikštus išganingas balselis. Aš buvau lauke, o jį išgirdo Judita. Bruknė!!! Ji yra! Neišgaravo. Tvin Pyksas baigėsi.

Sodybos šeimininkai viename iš kambarėlių nusprendė sudėti naujas grindis, ten dabar remonto nuotaikos. Mes tą kambarį vos atvykę užbarikadavome, nes durys buvo išimtos. Bet bebarikaduodami vienoje kumščio dydžio vietelėje nepastebėjome likusios angos. Tuo smalsioji Zosė Bruknė ir pasinaudojo – pralindusi pasislėpė po apardytų grindų lentomis. Penkioms valandoms! Nė miau.

Svarbiausia, vykdydami interpolines paieškas, kambarį atbarikadavome, vaikai pasišviesdami telefonais spoksojo po grindų lentomis, tačiau švytinčių akių nepastebėjo, o Juditai jos galiausiai sužibo! Dar jai teko kilogramą katės iš po tų lentų atsivilioti praplėšta maisto pakuote, o tada jau stverti už pakarpos.

 Miau! Šeimoje – šventė! Bruknė gimė trečią kartą.

 

Šiandien tikra vasara. Karšta nuo pat ryto. Milžiniškoje šimtametėje liepoje be perstogės dūzgia bitės. Joms dabar ne atostogos. Jų ten tikrai daug. Gal net 17 437.

BUS DAUGIAU.

 

Nerijus Laurinavičius