Kaip įsiviešpatavo kvailiai

Tomas Griškevičius

Kaip įsiviešpatavo kvailiai

Antradienį kalbėjau su profesoriumi. Retai kalbuosi su profesoriais, nes profesoriai retai kalbasi su manimi. Po mūsų pokalbio liko prisiminimas, kurį aprašiau ir noriu pasidalinti.

- - -

Raštą sugalvojo žmonės, kad mažiau kalbėtų tai, apie ką Nieko nežino. Tada Išminčiai ėmė skaityti kitų mintis.Skaitydami vienas kito mintis, jie tapdavo Protingi. Taip atsirado Protingas žmogus. Protingas žmogus pradėjo rašyti ką galvoja, o Kvailiai visa tai skaitė. Kvailiai nieko nesuprato, ką skaitė, bet manė atvirkščiai ir garsiai kalbėjo. Taip Proto vis daugėjo.

Kiti išminčiai sakė, kad minties užrašyti negalima, nes ji tampa žodžiu. Protingi žmonės prieštaravo, o tuos prieštaravimus užrašinėjo. Kvailiai tai skaitė ir dar garsiau kalbėjo. Blogai sutarė Protingi su Kvailiais. Protingiems vis neužtekdavo Proto suprasti Kvailius, o Kvailiams to Proto buvo per daug.

Vėliau atsirado daugybė Protingų ir buvo jų nesuskaičiuojamai daug. Tada Pats protingiausias žmogus nuliūdo. Jis galvojo, kad Protingų žmonių yra daugiau nei Kvailių, bet jam tik taip atrodė.
Vieną gražią dieną Pačiame protingiausiame žmoguje gimė Noras. Jis panoro žinoti ne tai, kas jam atrodo arba ką jis galvoja, o tai, kaip yra Iš tikrųjų. Ir nusprendė Pats protingiausias suskaičiuoti visus Protingus ir visus Kvailius, kad būtų ne apytiksliai, o Tiksliai. Taip atsirado Tikslas.

Dar kiti išminčiai kalbėjo, jog protingai skaičiuoti negalima, nes minčių suskaičiuoti neįmanoma. Pats protingiausias jiems prieštaravo. Pasikvietė Protingą, perdavė jam savo Norą ir nusiuntė pas Kvailius, kad tas išmokytų juos skaičiuoti.

Protingas matė, kad Kvailiai jau moka skaityti ir garsiai kalbėti. Pabijojęs, kad Kvailiai, išmokę protingai skaičiuoti, pradės skaičiuoti tai, ko Nežino, skaičiuoti jų neišmokino. Nusprendė, jog tai bus Protingojo paslaptis. Taip ir Protingame žmoguje gimė Noras.

Gyvendami su Protingu kai kurie Kvailiai pavargo būti Kvailiais. Jie suprato, kad Protingas kažką turi, bet nesuprato, ką. Vieną kartą Kvailys, sutikęs Protingą, paklausė, ką tokio šis turi, ko neturi jis. Protingas buvo nekvailas – papasakojo apie savo Norą ir atskleidė Kvailiui Paslaptį. Taip atsirado Nei Kvailas Nei Protingas.

Nei Kvailas Nei Protingas apsidžiaugė, kad išmoko skaičiuoti ir pradėjo tai daryti. Neužteko jam Noro ir Proto, todėl nutarė išmokyti skaičiuoti visus Kvailius. Ir išmoko Kvailiai skaičiuoti taip: viena avis yra lygu vienai aviai, o jeigu miršta, tuomet ji lygi nuliui. Nudžiugo Kvailiai ir ėmė garsiai skaičiuoti avis. Skaičiavo Kvailiai dieną ir naktį. Taip juos užvaldė Noras.

Bėgo dienos be rūpesčių, o Kvailiai bėgo su jomis. Nejausdavo alkio, nejausdavo troškulio, bet pajusdavo Norą valgyti. Papjaudavo avį, apsirydavo mėsos, prisigerdavo vyno ir džiaugėsi esą sotūs ir Nieko Nepraradę.

Tai pamatęs Protingas, gilaus sielvarto stumiamas, stačia galva nuo uolos nušoko į jūrą. Kvailiai jau mokėjo skaičiuoti, todėl paskaičiavo, jog nuo šiol vienu Protingu bus mažiau. Jie nutarė, kad Protingas lygus nuliui. Kvailiai nustatė, kad tarp avies ir Protingo nėra jokio skirtumo, todėl apsidžiaugė, jog Nieko Neprarado, papjovė avį, apsirijo, prisigėrė ir džiaugėsi dar labiau. Džiaugsmo vis daugėjo, o vieną gražią dieną jo atsirado tiek daug, kad Kvailiai nežinojo, Kiek.

Tada jie nuliūdo dėl to, kad negali suskaičiuoti Kiek Tiksliai yra to Džiaugsmo, nuėjo pas Nei Kvailą Nei Protingą ir paprašė išmokinti skaičiuoti tai, ko jie nežino. Nei Kvailas Nei Protingas, žinodamas Paslaptį kaip protingai skaičiuoti, sukūrė Nei Kvailą Nei Protingą sistemą. Akmenyje išraižė didelį apskritimą, pavadino jį Didžiuoju nuliu, o aplink Didįjį nulį išraižė mažų apskritimų ir pavadino juos nuliukais. Jei Kvailiai skaičiuodavo tai, ko nežinodavo ir nesuprasdavo, tuomet nusiųsdavo juos prie to akmens ir liepdavo ilgai į jį žiūrėti. Kvailiai sėdėdavo prie akmens, žiūrėdavo į Didįjį nulį ir nuliukus, kol pajusdavo Norą kažką Suprasti. Vėliau Nei Kvailų nei Protingų atsirado nesuskaičiuojamai daug.

Nei Kvailas Nei Protingas nuliūdo ir nusprendė sužinoti, kas yra Niekas. Jis galvojo: jeigu sužinosiu, kas yra Niekas, galėsiu suskaičiuoti Viską – tiek Kvailius, tiek Protingus, todėl tapsiu Pats Protingiausias. Taip Nei Kvailas Nei Protingas išsikėlė Tikslą.

Pats Protingiausias, supratęs, kad Nei Kvailas Nei Protingas taip pat turi Tikslą, suvokė, jog Paslaptis atskleista ir, gilaus sielvarto vedamas, nuo uolos stačia galva nušoko į jūrą. Nei Kvailas Nei Protingas irgi mokėjo skaičiuoti, bet prisiminęs skaičiavimo Paslaptį, kuri bylojo, kad Protingas nėra lygus nuliui, o Pats Protingiausias nelygus Protingam, nusprendė, jog dabar jis yra didesnis už nulį, todėl Tikslo jam nebereikia, o Kvailiams pasakė, kad žino Viską, kurį sudaro paprasti dalykai: Buvo, Nežinau ir Bus.

Kvailiai nieko nesuprato, bet labai apsidžiaugė, kad nuo šiol ir jie žino Viską, todėl prisigėrė vyno, apsirijo valgio, apsivėmė ir užmigo. Ir tuomet atsitiko Stebuklas: susapnavo visi Kvailiai vienodą sapną. Sapnavo jie, kad vieną gražią saulėtą dieną visi Protingi susivienijo ir nusprendė užpulti Kvailius bei nužudyti juos už tai, kad šie žino Viską, bet skaičiuoti protingai nemoka. Kiekvienas Kvailys regėjo priešais save stovintį Protingą, atimantį jo Gyvybę.

Atsibudo Kvailiai, išsigando ir ėmė ieškoti Nei Kvailo Nei Protingo, kad šis išaiškintų jiems sapną. Nei Kvailas Nei Protingas suprato, kad dar nežino Visko, tad jo širdis į kulnus nusirito. Jis žinojo, jog Pats Protingiausias nušoko nuo uolos, tad niekas negalės jam išaiškinti sapno, todėl, gilaus sielvarto stumiamas, ėjo tos pačios uolos link galvodamas, kad jis nėra didesnis už nulį. Staiga atsivėrė Dangus ir apakino jį galinga Šviesa. Nei Kvailas Nei Protingas išgirdo garsą iš Dangaus, bet ne ausimis, o visa savo Esybe.

Kiek laiko jis ten stovėjo, nežinoma, tačiau po šio nutikimo Nei Kvailas Nei Protingas pražilo, paseno ir tapo Filosofu.

Nutarė Filosofas daugiau neskaičiuoti ir ėmė filosofuoti. Jam nerūpėjo, ar daug filosofuoja ar tiksliai, svarbiausia buvo Idėja. Kartais filosofuodamas su Kvailiais ir tokiais pat kaip jis, greitai nuvargdavo ir gilaus sielvarto vedamas eidavo prie tos pačios uolos, bet nušokti nedrįsdavo. Ilgai žiūrėdavo Filosofas į bangas, kurios nepailsdamos daužėsi į krantą, pavargo jo akys ir užsimerkė. Sapne jis stovėjo nušviestas galingos Šviesos, klausėsi... „Vienu daugiau ar vienu mažiau – koks skirtumas, Kvailas jis ar Protingas?“ – tarė galinga Šviesa, bet tuo metu vienas Kvailys ėjo pro šalį ir pažadino Filosofą. Neiškentė jis tokio nepakeliamo skausmo, atsistojo ir nėrė stačia galva žemyn.

Kvailys grįžo pas Kvailius ir viską papasakojo. Išsigando Kvailiai, kad nebeliko daugiau Protingų ir Filosofų jų žemėje, nusibodo jiems skaičiuoti, nusibodo filosofuoti. Žiūrėdavo į apskritą Nulį, nupieštą ant didelio akmens, ir verkdavo iš liūdesio dėl to, kad Nieko apie jį Tiksliai Nežino.

Vieną gražią dieną nusibodo žiūrėti ir verkti. Pradėjo vėl gerti, ryti ir dainuoti. Apėmė juos buvęs linksmumas ir šoko visi džiaugsmingai ratu. Taip ėjo dienos. Jų buvo tiek daug, kad Kvailiai neskaičiavo. Neskaitė jie daugiau, nes neliko Protingų, kurie knygas rašytų. Neskaičiuodavo daugiau, nes neliko Nei Kvailų Nei Protingų, kurie jiems tuos skaičius paaiškintų. Avys gimdydavo ėriukus, iš nukritusios vynuogės išaugdavo medis, o iš šaltinio čiurleno vanduo.

Paveikslas - Rene Magritte.