Net ir dabar visą esybę užlieja toji
nežemiška kaitra, kai prisimenu viską apžiojančią liepsną, tuos ugninius
liežuvius, stebėtinai tobulai pralaižiusius mums kelią į visai kitokį gyvenimą.
- - -
Kairėje rūkas buvo toks tirštas, kad vos
ton pusėn ištiesęs ranką, iš karto nebegalėjai įžiūrėti pirštų. Atrodė, jog
čionai nepajudinamai dunkso medžius, krūmus, žvėris ir visa kita į save
suėmusi, prarijusi siena. Sėdėjau ant drėgno kelmo ir ramiai žvelgiau tiesiai,
tik retkarčiais pasisukdamas į ūkanotąją kairę. Dešinėje šviežiomis samanomis
kvepėjo daili nedidelės miško proskynos pievelė, viskas ryšku, aišku, tartum
aukščiausios kokybės spalvotoje nuotraukoje. Jei kas paklaustų, ar šiame
paveiksle buvo dangaus, atvirai atsakyčiau – nepamenu.
Staiga iš rūko sienos vienoje vietoje
atsiskyrė žmogaus pavidalo pluoštas, vertikalus debesis, ir palengva ėmė artėti
manęs link. Neišsigandau, nes išsigąsti ir norėdamas jau nebesugebėčiau. Kuo
labiau vaiduoklis artinosi, tuo labiau ėmiau įžiūrėti jo veido detales.
Tiksliau tariant, tai buvo visai ne veidas, o veikiau kaukė, veido imitacija.
Be bruožų, be žvilgsnio, be kibirkšties. „Tokie būna tik politikų veidai“, –
nenorėdamas taip pagalvojau ir, kaip netrukus paaiškėjo, buvau visiškai teisus.
Vertikalus debesis lėtai atsklendė iki vietos priešais manąjį kelmą – iš čia jį
galėjau kuo puikiausiai stebėti. Tuomet iš tirštos garų masės išniro dvi
tvirtos plaukuotos rankos, kurių delnai tolydžio ėmė artėti kaukės link. Iš
bukų pirštų galiukų išsišovė aštrūs erelio nagai, be gailesčio įsikibę į veido
imitaciją ir tučtuojau ją nuplėšė. Nuplėšta kaukė tėškėsi ant šviežutėlių
samanų, o tamsaus kraujo upeliai, pasruvę iš vidinės jos pusės, susitelkė į
vieną tašką ir akimirksniu virto karštais liepsnų liežuvėliais. Tarytum kažkas
užkūrė nedidelį laužą, prakurom panaudojęs tai, kas jau niekada nebus reikalinga.
Į mane padvelkė maloni šiluma.
Vertikalus debesis pasislinko kiek
dešiniau ir stabtelėjo. Viršutinėje jo dalyje švietė veidas, į kurį pažvelgus
iš karto užplūsta ramybė. Turbūt klaidinga būtų tą veidą vadinti naujuoju,
greičiau jis yra tikrasis. Tvirtų plaukuotų rankų jau nesimatė, jos susitraukė
atgal į ūkanotą kūną (jei šį darinį apskritai galima vadinti kūnu).
-
Kodėl čionai taip tylu? – netikėtai prabilo tikrojo veido lūpos.
-
Kad girdėtume mūsų ką tik užkurto laužo spragsėjimą, – atsakiau po trumputės
pauzės. – Iš kur tu čionai atvykai?
-
Iš Begalinių kompromisų šalies. Ar
girdėjai ką nors apie tokią?
-
Kažką lyg ir girdėjau, – numykiau atsainiai. – Ir kas toksai būsi?
-
Kas būsiu, dar nežinau. Tik jaučiu, kad jau esu visai kitoks. Turbūt norėjai
paklausti, kas toksai buvau?
-
Taip, tikrai...
-
O buvau aš, galima sakyti, menininkas. Kompromisais žongliruojantis klounas.
Jei proziškiau – politikas.
-
Po-litikas... politi-kas... Tai profesija ar gyvenimo būdas? – paklausiau
sąmoningai šiek tiek provokuodamas.
-
Tai seniausia pasaulyje profesija!
– atsakė vos pastebimai šyptelėjusios tikrojo veido lūpos. – Tik nesuprask
klaidingai. Senesnė net ir už tą, apie kurią ką tik pagalvojai.
-
Bet abi šios seniausios pasaulio profesijos greičiausiai kažkuo labai panašios?
-
Kartais nė neatskirsi!
– nuoširdžiai nusikvatojo pašnekovas.
-
Papasakok man ką nors apie Begalinių
kompromisų šalį, – kiek galėdamas atsargiau paprašiau tikraveidžio.
- Begalinių kompromisų šalyje, – giliai
atsidusęs pradėjo jis, – nėra tokio principo, kurio nebūtų įmanoma vienaip ar
kitaip sunaikinti, paplauti, nuplauti, nušluoti ar tiesiog suėsti iš vidaus.
Tam ir pasitelkiamas šimtmečių šimtmečius iš kartos į kartą tobulintas
begalinių kompromisų menas. Kompromisai yra slidūs it unguriai, keliaujantys iš
rankų į rankas, nežinia kada išslysiantys į beviltišką dumblą. Kad ir kiek kas
bekalbėtų apie kilnius siekius bei troškimus, svarbiausias politiko tikslas,
imperatyvas, be abejo, yra valdžios troškimas. Tasai troškimas stipresnis už
patį stipriausią tornadą, už kalnų upės veržlumą ar net už žemės trauką. Tai –
nei profesija, nei gyvenimo būdas. Tai yra troškimų troškimas, alkių alkis.
Jeigu prostitucijos atveju daugmaž viskas aišku – kertinio žmogaus principo
pamynimas, pinigai, kūnas, šleikštulys, viso gero, iki kito karto, tai pačioje
subtiliausioje prostitucijoje, politikoje, viskas kur kas labiau išplaukę,
dorai nesuprasi, kas čia po ko: kūnas, pinigai, šleikštulys, principai, viso
gero ar iki kito karto... Begaliniai kompromisai galiausiai išplauna ir pačius
nepajudinamiausius principus. O kas galėjo pagalvoti! Iš kažin kur pasigirsta aimanos. Kas
numalšins tą alkių alkį, troškulių troškulį? Beje, politikos tūkstantakojis,
milijardakojis ar kaip bepavadintum, pasiekia ne tik politikos (tiesiogine,
siaurąja prasme) sferą, bet ir daugybę kitų, regis, su šia klampyne nesusijusių
žmonijos veiklos sričių.
- - -
Tai išklojęs buvęs politikas, tiksliau
tariant, jo debesis su tikruoju veidu viršuje, pasislinko dar šiek tiek
dešiniau ir truputį suplokštėdamas tartum pritūpė ant akinamai žalutėlių
samanų. Iš kairėje esančios tiršto ūko sienos atsiskyrė dar vienas siluetas,
kiek labiau išplaukęs nei pirmasis. Jo kaukėje, kaktos vietoje, bangavo bent
trys akivaizdžiai pastebimos raukšlės. Dar kelios itin kokybiškos veido
imitacijos detalės buvo tokios: trijų dienų barzdele apšepęs smakras ir žandai,
buratiniškai ištysusi nosis, iš kurios abiejų pusių švietėsi gan skvarbios
akys, formuojančios žvilgsnį, sudarantį įspūdį, jog ši esybė kartais čionai
yra, o kartais žaibiškai pradingsta bala žino kur. Rašytojas. Taip, taip,
rašytojas!
Dar būdamas regimas mėgavausi dovana įspėti žmonių kelius žemėje. Retai
apsirikdavau.
Paskui viskas vyko kaip ir pirmuoju
atveju (taip bus ir vėliau): iš silueto-debesies išniro tvirtos plaukuotos
rankos, iš bukų pirštų galiukų – erelio nagai, o atvykėlio kaukė netrukus krito
į neseniai užkurtą laužą. Ugniai tai labai patiko. Atplėštos kaukės kraujas
suveikė tarsi benzinas, taip dar labiau iškeldamas liepsną, kuri palaipsniui
rijo aplinkui tvyrančią drėgmę.
-
Ar turi rašymo priemonę? – užmezgiau pokalbį vien dėl to, kad kažką juk reikėjo
pasakyti. Ūkanotas kūnas buvo
bepradedąs muistytis, tačiau gauruotų rankų jau nesimatė, o ką čia ir
beatrastum rūko painiavoje – kuiskis nesikuisęs. Naujasis (tikrasis) veidas
staiga pasipuošė plačia šypsena, gilios akys sužėrėjo kaip ežero paviršiaus
bangelės saulėtą vakarą. Nosis atrodė gerokai trumpesnė nei ankstenioji.
-
Tau šių priemonių jau nebereikės, – nuraminau užbėgdamas už akių. – Ar viską
spėjai parašyti prieš atvykdamas čia, į Gaivių
samanų karalystę?
-
Rašymas yra begalybė, begalybės suspėti neįmanoma, – miglotai atsakė buvęs
rašytojas.
-
Papasakok man ką nors apie save ir savo broliją, – paprašiau nevyniodamas
žodžių į rūką.
-
Panašu, jog visos ankstesnio gyvenimo aplinkybės nuolat sąmokslavo prieš mano
pašaukimą, – pradėjo naujasis atvykėlis. – Lyg tyčia, lyg susitarusios. Nuo
mažumės gimdytojai primygtinai klijavo teisininko etiketę, kurią aš iš karto
plėšiau lauk ir mečiau į pirmą pasitaikiusį griovį. Senesnės kartos giminės
atstovai į viską žvelgė kur kas paprasčiau, kur kas praktiškiau. „Statybininkas“,
– sakė jie, lėtai pjaustydami dešrą su lašinukais, o akyse spindėjo su pilvo
sotumu susijusios viltys. Suprask, tikras vyras turi kilnoti plytas ir maišyti
skiedinį, o ne vartyti lapus ir gadinti rašalą. „Palapinėje gi negyvensi,
žmonėms visais laikais reikėjo rimtesnės pastogės, tad prisidėdamas prie tokios
kūrimo ir pats neliksi alkanas“, – samprotavo jie, įsitikinę savo teisumu.
„Mozės tauta gyveno palapinėse ir nemirė badu“, – pagalvodavau aš, įsitaisęs
palėpėje su keliomis įdomiomis knygomis. Tiesa, prožektoriaus baterijos greitai
išsikraudavo, bet užtat ilgainiui visus juos piktdžiugiškai apgavau.
Netapau
nei teisininku, nei statybininku. Ir jau niekada netapsiu. Tapkite patys, jeigu
jums tai patinka. Prisipažinsiu, visgi teko ir plytas pakilnoti, ir skiedinį
pamaišyti, bet tomis gyvybiškai neišvengiamomis akimirkomis niekaip negalėjau
suprasti, kaip visa tai galėtų tapti gyvenimo tikslu?! O paskui savo kailiu
įsitikinau, kad nuolat tokį ar panašų darbą dirbantys žmonės nepatenka į tą
sferą, kurioje siaučia subtiliosios puikybės stichijos. Ten, kur nėra pavojaus
pasitempti raumenis, iškyla visai kitokia grėsmė – pasitempti sielos raiščius.
Ir
jeigu dabar kas nors manęs paklaustų, ką galėčiau patarti pradedančiajam
rašytojui, atsakyčiau, jog visų pirma reikia palaipsniui užsiauginti vėžlio
kiautą, tvirtesnį nei statybininko delnai. Nes vos tik plunksnos brolijos
nariai užuos (o uoslę jie turi kuo puikiausią!), kad iš kurio nors kampelio bent
šiek tiek priartėjai prie gyvųjų prasmių užčiuopimo (prie kurių jiems patiems
vargiai kada pavyksta prasibrauti), negailestingai mėgins tave iš karto
užkapoti aštriais į save riestais snapais – jie tartum jaučia tokią moralinę
pareigą ir be galo yra įtikėję mistiniais įgaliojimais, kuriuos patys sau ir
susikūrė. Štai tuomet tvirtas kiautas padėtų bent sąlyginai pasislėpti vėžlio
neliečiamumo ramybėje. Būdamas viduje tegirdėtum beatodairišką snapų kalenimą,
kuris, įtraukus vaizduotę, galėtų tapti kuo puikiausiu įkvėpimo šaltiniu.
Panašiai kaip į palanges barbenantis vasaros lietus ne tik nuplauna kasdienybės
dulkes, bet ir savo adatėlėmis prasiskverbia į tuos skaidresnius audinius,
kuriuos paprastai riebiais šonais dusina nutukusi rutinos kiaulė.
Retas
kuris atsilaiko prieš subtiliosios puikybės stichiją. O tenai, kur siaučia
menai, labiausiai mėgsta medžioti Egošėtonas.
Kiršintojų kiršintojas, tarsi gaublį išpučiantis kiekvieno vadinamojo menininko
savimeilę. Kieti savimeilės gaubliai-kamuoliai šonais daužosi vienas į kitą, nė
nepastebėdami, kas dedasi šalia jų, po jais... Tai yra padidinto pavojaus zona,
kurioje galima ne tik pasitempti, bet galbūt net ir nusiplėšti sielos raiščius.
Net
nežinau, ar apskritai man pavyko kuo nors tapti. O kam to ir reikia. Užtenka
bent kartais pajausti sekundės gelmę. Visą gyvenimą mane persekiojo keistas
sapnas: tarytum kažkas gerklę iki pat jos gelmių ukimšo didžiuliu gumulu
klampios kramtomos gumos, kurią visą amžinybę mėginu ištempti lauk, tačiau ji
vis nesibaigia ir nesibaigia... Kartais atrodo, jog kartu į išorę išvirs ir
visi viduriai. Gal mes pernelyg mėginame iš savęs išpešti tai, ko visai
nereikia?
Buvusio rašytojo debesis, kalbos vėjo
genamas, palaipsniui atsidūrė dešinėje ir kiek suplokštėjęs įsitaisė šalia
ekspolitiko, kuris, regis, nušvito it pas jį pasisvečiuoti būtų atvykęs
popiežius. Gaivių samanų karalystėje
laužas liepsnojo nestipriai, bet ir užgesti nė neketino. Čionai giliai kvėpuoti
buvo be galo paprasta.
- - -
-
Kur čia persirengimo kambarys?!
– entuziastingai šovė komikas, vieną paskui kitą nusiplėšdamas net kelias
kaukes ir jas demonstratyviai sviesdamas ugnin. Liepsnų liežuviai godžiai
sulaižė ryškias kaukių šypsenas ir akimirksniu šoko aukštyn. Šis reginys nustebino
net ir visko mačiusias neperaugamas pušis. Buvęs rašytojas ir ekspolitikas lyg
sutartinai prunkštelėjo, susižvalgė ir laukė, kas bus toliau.
-
Tau jau nebereikia persirengti, – tariau prislopindamas atvykėlio entuziazmą, –
nes kur gi tu regėjai nuogų žmonių persirengimo kabinas? Surimtėjęs komiko, tiksliau
tariant, buvusio komiko, veidas švietė kaip iš už upės posūkio netikėtai
išniręs smėlėtas skardis. – Nuo šių atodangų atsiveria visai kitos
perspektyvos, – tęsiau neskubėdamas, – Gaivių
samanų karalystėje slypi skrynia, kurioje įsitaisiusi grynojo humoro šaknis. Visi apie ją nuo šiol žinome ir mums to
visiškai pakanka. Kartais net atrodo, kad toji skrynia yra kiekviename iš mūsų.
Ką tau pavyko atverti ankstesniame gyvenime?
-
Anks-tes-nia-me gyvenime, ankstesniame gyve... A, taip... Galiausiai aš
supratau, kad subtilus humoras – toli gražu ne masių reikalas. Panašiai kaip
varvančią kiaulieną nuolat perkantys-prenumeruojantys rajūnai mažai ką
tenutuokia apie indiškų, gruziniškų ar kitokių prieskonių ypatumus. Masėms
reikia ko kito. Joms reikia masės, o ne ypatumų. Vis keisdamas kaukes
stengiausi patenkinti jų liguistą poreikį pramogauti, mėginau įkrėsti polėkio,
kol pagaliau suvokiau, jog pernelyg verstis per galvą nevertėjo. Užtenka
elementarios šiknos skylės. To gausybės rago, tos bedugnės, kurios lėkštumu
manipuliuodami kai kurie kolegos komikai pasistatė ištaigingus namus,
prisipirko naujų automobilių. Ir viskas. Nereiklūs mūsų klientai.
-
Bet negi viskas taip bevilitiškai vienareikšmiška? – pasiteiravau aš, šiek tiek
pakildamas nuo drėgno kelmo, kad galėčiau įdėmiau įsižiūrėti į naujai
sužibusias buvusio komiko akis.
-
Iš tikrųjų ne. Iš tirštos masės kartais įmanoma išplėšti vieną kitą individą,
kuriam prigyja pasiūlyti polėkio sparnai. Subtilus humoras yra viena iš
svarbiausių panacėjų toje ašarų ir skausmų pakalnėje. Subtilaus humoro neretai
prisibijo net ir pati Mirtis, nes ji juk kuo puikiausiai suvokia savo
primityvumą, laikinumą ir tuštybę. Ji nemėgsta, kai iš jos juokiamasi, nors
pati kasdien šaiposi iš daugybės gyvybės nešiotojų. Teisingai sakai, aš
visiškai apsinuoginau, todėl daugiau niekados nepersirenginėsiu.
Tai ištaręs buvęs komikas vėl skaičiai
nusišypsojo ir patraukė gaivių samanų pievėlės link, kur jo jau laukė
ankstesnieji atvykėliai.
- - -
-
Amen, – su palengvėjimu atsiduso kunigas, į laužą mesdamas savojo veido kaukę,
su tvirtai prie jos apačios prilipusia koloratke
(kaklajuoste). Liepsna ūmiau nei prieš tai, gavusi keletą paskatinimų,
styptelėjo aukštyn.
-
Ir Jūs jautėtės ne savas užnugariniame
gyvenime? – atsargiai paklausiau ir ne daug trūko, kad persižegnočiau.
-
Ne, kodėl, kaip tik vyravo daugybė prielaidų jaustis netgi pernelyg savu, –
plaukiančiu balsu pradėjo kunigėlis (reikėtų dar pridurti buvęs, nes nebuvę čionai,
į Gaivių samanų karalystę, nepatenka).
– Kai dar dorai nepradeda kaltis plaukeliai ant viršutinės lūpos, o tau ranką
jau bučiuoja barzdoti vyrai ir elegantiškos damos, patikėkite, pasijunti
visiems esąs savesnis nei savas.
-
Ir Jums tai patikdavo?
-
Būčiau apgailėtinas melagis, jei sakyčiau, kad tokių pagarbos kunigystei
apraiškų niekada tiesiogiai nesusiejau su savo asmeniu, su savo tariamais
nuopelnais, – atsakė eksšventikas ir, berods, pasijuto truputėlį nepatogiai. – Klastingajam
Brudanagiui tik to ir tereikia. Visas
gyvenimas, ypač šventiko, yra nuolatinis laviravimas jo minų lauke. Būna, kad tik po daugelio metų susivoki, jog kažkada
kažkur neatsargiai, lengvabūdiškai pastatei koją, primynei... Sprogimas įvyko
jau tuomet, tik jo pasekmes pastebėjai gerokai vėliau. Iš to lauko išeiti
nesužeistam beveik neįmanoma. O jau tie auksu siuvinėti arnotai, stulos, visi
kiti išskirtinio luomo apdarai, esantys taip arti kūno, apeliuote apeliuojantys
į jo kitoniškumą, kai tuo tarpu siela nepastebimai dažnai kone prismaugiama Brudanagio uodega! Viskas pas mus kur kas proziškiau
nei daugelis įsivaizduoja – rimti sielų ganytojai, neretai kaip kiemo
berniūkščiai susipešantys dėl vieno ar kito įmantresnio išskirtinumą
liudijančio ženkliuko. Ar čia galėsiu dėvėti paprastą juodą vienuolio abitą?
-
Ne, negalėsite, nes Gaivių samanų
karalystėje nėra jokių apdarų ir jokių išorinio išskirtinumo ženklų. Čia – sielų debesija, kurioje kiekvienas
debesis išsaugo vidinę savo esmę ir yra pripildytas perkeistos prasmės, ar
suprantate?
-
Hmm...
-
Bet nejau užnugariniame gyvenime Jums
labiausiai buvo skauda dėl kažkokių daugiau ar mažiau puoštų skudurų, nejaugi
labiausiai perštėjo avelių nubučiuotos rankos, savimeilė? – paklausiau be
užuolankų, akivaizdžiai provokuodamas.
-
Toli gražu ne, – pradėjo buvęs kunigas, – visa tai tėra tik paukšteliai,
saulėgrąžos. Man asmeniškai pats skaudžiausias yra krikščionybės skilimas,
suskeldėjimas, išeižėjimas. Krikščionybės skilimas apskritai yra ne
krikščioniškas, o prieštaraujantis Kristaus esmei, nes juk Jis negali skilti.
Ir net jeigu daug kas mums sako, kad dogmatiniais pabūklais mėginama išsaugoti
krikščionybės esmė, mano manymu, ne dogmose esmė. Esmė yra elementariausiame
valdžios troškime. Krikščionių konfesijų susivienijimas, grįžimas prie
pirmapradžio šaltinio ištakų, esti utopijų utopija vien dėl to, kad nei vieni,
nei antri, nei treti NIE-KA-DA nesutiks užleisti per kelis tūkstančius metų
taip sunkiai užvaldytų žemiškos įtakos zonų, patogių pozicijų, vieni kitus
VI-SA-DA kaltins dėl vienoje ar kitoje dogmoje apibrėžtų sąvokų. Dogmos kai kam
tėra tik maskuotė, padedanti išsaugoti įtakos zonas. Žinoma, tikėjimo tyrumo
gynėjų nuopelnai yra milžiniški, tačiau, deja, VALDŽIA visada priklauso su Brudanagiu į kompromisus
besileidžiantiems „šventuoliams“. Čia ir vėl kaip niekada triumfuoja
uodeguotasis, savo kerais apraizgęs tai, kas, atrodytų, turėtų būti neliečiama
ir neskaldoma. Tikrieji Tikėjimo tyrumo gynėjai, atsakykite, ar tasai
skeltanagis į mus įkalė tokį pleištą, jog mes amžių amžius esame pasmerkti
likti perskirti? Kristaus kūnas, komunija, liturgiškai neapjungia visų
krikščionių, virš kurių galvų ir širdimis klastingai slenka atitinkamų
institucijų metamas šešėlis, akli principai... Kiek dar valdžios jums reikia?
Ar jūsų auksas nepavirs moliu? Žinoma, visa ši košė iš esmės netrukdo būti
geru, gyvu, atjaučiančiu, už kitą pasiaukojančiu krikščionimi. Ten, kur žmonės,
ten ir susiskaldymas, o ten, kur susiskaldymas, tenai ir skausmas.
Tai išdėstęs naujasis atvykėlis staiga
pritilo, o po akimirkos plėšriai nusikvatojo: „Bažnytinė karjera, suprask,
baž-ny-ti-nė kar-je-ra!
Et, oksimoronų oksimoronas!“
Buvusiam komikui paskutiniai dvasininko žodžiai labai patiko, nors jų prasmės
greičiausiai jis nesuprato, todėl draugišku žvilgsniu naująjį Gaivių samanų karalystės gyventoją
pakvietė greičiau prisėsti greta. Degančių kaukių laužas liepsnojo patenkintas
ir net pasispragsėdamas.
- - -
Kitas, kuris atsiplėšė iš kairėje
dunksančios rūko sienos ir nusiėmė kaukę, buvo... futbolininkas. Garsus
pripūstos pūslės spardytojas. Jo veidą-kaukę turbūt šimtus kartų regėjote
žydrajame televizoriaus ekrane. Negaliu suprasti, kodėl tasai ekranas vadinamas
žydruoju. Kai išjungtas, lyg ir juodas, o kai įjungtas, žydras būna tik tada,
kada, pavyzdžiui, transliacija vyksta iš buriavimo varžybų Adrijos jūroje.
Taigi, iki skausmo pažįstamas perdėm savimi pasitikinčio sportininko
abrozdėlis, ikona, mokyklinukų siekiamybė. Tačiau atvykus į Gaivių samanų karalystę, visa tai
palaipsniui netenka jokios prasmės, jokio buvusio savo krūvio. Buvusio krūvio
likučiai labiausiai patiko laužui, kuris gavo dar vieną malonų davinį. Kita
vertus, perkeitimui įvykus, dar ne iš karto atsikratoma užnugaryje likusio
gyvenimo šleifo. Taip nusprendžiau todėl, jog vos prisklendęs prie samanų
kilimo buvęs futbolininkas sušuko: „Puiki danga! Vyrai, gal kuris nors ir kamuolį
turite?!“
Ankstesnieji atvykėliai, smalsiai
žvelgdami į ekssportininko debesį, nežinojo, ką beatsakyti – vien nepaliaujamai
švietė naujaisiais savo veidais, kuriuose atsispindėjo laužo liepsnų liežuviai.
-
Net jei kamuolį ir surastume, vartų negalėtume parūpinti, – prabilau aš, – o
koks gi futbolas be vartų?..
-
Kaip bilijardas be kamuoliukų, – sąmoju blykstelėjo naujasis atvykėlis. Jo
tikrasis veidas visai nebuvo panašus į ankstesnįjį – nulaižytą saldainį, skirtą
lipinti ant reklaminių iškabų ir blizgių žurnalų viršelių. Jis buvo lygiai toks
pat dailus ir lygus, tik akyse slypėjo nepaaiškinama gelmė ir tartum kokia
paslaptis.
-
Ar tenai, iš kur ką tik atvykai, žmonės tiki Dievu? – paklausiau be jokių
užuolankų.
-
Tiki. Bet futbolu labiau.
-
Kodėl?
-
Jie sako, kad Dievu stipriau tikėtų, jei Jį nors kartais galėtų išvysti,
pačiupinėti. Kaip apaštalas Tomas norėjo paliesti Kristaus žaizdas, kad
įsitikintų, jog Nukryžiuotasis prisikėlė.
-
O ar futbolą jie gali pačiupinėti?
-
Tai va, ir man dabar keista: išvysti juk gali, bet kaip tu, pavyzdžiui,
pačiupinėtum įvartį? Paliesti žaidėją, kamuolį, žolę, vartų tinklą – jokių
problemų. O kas yra įvartis? Viso to ir dar kai ko regimoji sintezė? Gal
egzistuoja ir neregimasis komponentas (komponentai)? O kaip jie juo, įvarčiu,
tiki, kad tu matytum! Šėlsta it
vandenyno bangos per audrą.
- Nori pasakyti, kad jie
visgi tiki tuo, ko deramai negali pačiupinėti? – bandžiau atsargiai įspėti
persikeitusio futbolininko mintį.
- Būtent! – apsidžiaugė jis.
– Vadinasi, žmoguje yra įaustas tikėjimo pradas, tik labai dažnai jam
nepavyksta prasikalti. Panašiai būna, kai ant pasodintos sėklos kranu
užkeliamas didžiulis statybinis blokas.
- Bet juk daug ko negalima
pačiupinėti: minčių, sapnų, meilės, o ne vien įvarčio…
- Taigi, dėl to nereiškia,
kad jų nėra, – papildė mane pašnekovas ir jau ruošėsi pritūpti atvykėlių
zonoje, ant šviežutėlių samanų.
- O ar galima išvengti
mirties? – vis neatlyžau aš.
- Tenai, kai buvau žinomas,
spindintis ir turtingas, nesvarbu, kad nuo futbolo gerokai iškrypusiomis
kojomis ir ištuštėjusiomis smegenimis, pasąmoningai vis tikėjau (tik dabar tai
suvokiu), jog nuo mirties galima elementariausiai… pabėgti. Jei ne kojomis, tai
automobiliu – garantuotai! Dėl to pirkau vis galingesnį ir
galingesnį žvėrį, spaudžiau
ekseleratoriaus pedalą kiek tik turėjau smarvės. Man regėjosi, kad tie, kurie
liko užnugaryje, kad tie, kurie alpsta iš susižavėjimo ir ploja delnais, vienareikšmiškai
pasmerkti mirčiai, o man galingai pavyko išsiveržti iš šios būtinybės,
neišvengiamybės. Lyg būčiau greitoje atakoje pasprukęs į priekį ir jau betampąs
įvarčio dalimi. Kai šis įspūdis nublanko, ėmiau pirkti lėktuvus, raketas...
Tenai daug kas atrodė kitaip, mes dažnai apgraibomis blaškėmės iš kampo į
kampą, tartum kažkas visiems ant akių būtų užrišęs tvirtus neperregimus
raiščius. Apgraibomis iš visų jėgų ieškojome titulų, dantimis kabinomės į juos,
nes toji ekstatiška iškilimo būsena, nors ir trumpa, reiškė mirties nugrūdimą
kažkur... Pasirodo, mirties išvengti neįmanoma, kad ir kaip banaliai, po
velnių, tai skambėtų!
Svarbiausia, netapti mirtimi. Juk peržengę slenkstį, mes nesusiliejame su juo.
Daugiau buvęs fotbolininkas nekalbėjo. Patenkinti
ankstesnieji atvykėliai draugiškais žvilgsniais naująjį komandos draugą pakvietė
prisėsti ant atsarginių suolelio.
- - -
Kitas naujokas pasirodė pats
nešnekiausias ir, prisipažinsiu, man nepavyko, prieš jam nusiplėšiant kaukę,
įspėti, kas toks jis buvo užnugariniame
gyvenime.
-
Bičių augintojas, – užtikrintai tarė paklaustasis. – Aš mylėjau bites, o bitės
mylėjo mane.
Viskas. Daugiau jokių šnekų. Atvykėlių
zona tirštėjo, laužas pleškėjo kaip reikiant. Drėgmės beveik nebeliko, kvėpuoti
tapo dar lengviau. Nežinau, kas man pasidarė, bet ir kito iš rūko sienos
atsiskyrusio debesies praeities įminti nepajėgiau.
-
Ir neatspėsi, – tarsi skaitydamas mano mintis pradėjo paslaptingoji esybė. –
Net veidų atpažinimo specialistai, skaitytojai iš veidų, neretai apsirikdavo, –
tęsė atvykėlis jau benusiplėšdamas kaukę. – Esu nei žuvis, nei mėsa, che che...
-
Vadinasi, in-te-lek-tu-a-las!
– pagaliau taikliai dūriau aš, ne be ironiškos gaidelės.
-
Kaip pirštu į... rozetę!
– apsidžiaugė
jis.
-
Kad tik nenutrenktų, – bandžiau pašmaikštauti.
-
Geriau nejudėk!
– nusijuokė pašnekovas, – intelektinė iškrova pavojingesnė už kamuolinį žaibą!
- Kaip ji tenai pasireikšdavo? – galva parodžiau į rūko sieną, bet mintyje
turėjau pasaulį, slypintį toli už jos.
- Visai paprastai. Tereikėdavo
sutikti panašų į save. Jei sutikdavai kiek silpnesnį, palaipsniui apraizgydavai
jį savo žinojimu, apausdavai originaliomis įžvalgomis. Kaip voras už save
mažesnę musę, kurios turinio jam visgi labai reikia. Jei susidurdavai su kiek
stipresniu, labiau pasikausčiusiu, pats jusdavai grėsmę būti iščiulptas, todėl
visais įmanomais būdais mėgindavai draskyti intelektines apvijas. Tokios
iškrovos nuolat vykdavo tarp mūsų, ir truputį silpnesnių, ir truputį stipresnių,
bet iš esmės labai panašių. Jei netyčia į užburtą ratą patekdavo tie, kurie
žeme vaikščiojo labiau ją liesdami kojomis, jie ničnieko nesuprasdavo. Ir man
kartais būdavo sunku suvokti, ko tie paprasti žmonės iš manęs nori. Pavyzdžiui,
nuvažiuodavau retkarčiais pas jau apvytusius ir sparčiai bedžiūstančius
senelius į kaimą, o jie prašo: „Gal malkų truputėlį paskaldytumei
ar vandens iš šulinio atneštumei...“ Tie žodžiai taip ir praslysdavo pro ausis,
nepatekdavo į mano lokatorių zoną. Per daug jau paprasta! Jokių paradigmų, jokių terminų.
Atleiskite, bet aš taip negaliu!
- Čionai galėsi, – nuraminau
buvusį intelektualą.
- Ar man čia teks skaldyti
malkas ir nešioti vandenį? – nejuokais išsigando jis.
- Ne, ne, malkų tu jau tenai pakankamai priskaldei, –
šyptelėjau iš pasitenkinimo. – Negi mums neužtenka štai šio nuostabaus
negęstančio laužo?
- Tikrai taip, – su
palengvėjimu atsiduso atvykėlis.
- O dėl vandens nesisielok –
Gaivių samanų karalystėje pati
nuostabiausia rasa, kokią tik kada nors esi patyręs. Tai – pagrindinis mūsų
maistas. Sėskis, – tariau duodamas jam nedidelį dubenėlį, sklidiną ypatingo skysčio
(tą indą visada laikau šalia savo kelmo). Nors nė vienas atvykėlis čionai
neturėjo nei nuolatinių kojų, nei nuolatinių rankų, vien tikrąjį veidą ir
debesies pavidalo naująjį kūną, buvęs intelektualas kažkaip sugebėjo į save
įtraukti jam duotą dubenėlį. Tiesa, dubenėlio kraštelis liko išorėje, o keli
rasos lašai netyčia ištiško ant karštų laužo prieigų ir sušnypštė it savo
vaikus ginanti gyvatė. Atvykėlis jau mėgavosi nauja draugija ir, nurijęs keletą
gurkšnių bei įgavęs ypatingų galių, indą perleido iš kairės į dešinę – bičių
mylėtojui ir taip toliau. Prieš laikrodžio rodyklę. Atvykėliai jau buvo
besuformuoją gerą pusratį.
- - -
-
Gerieji žmonės, gal ir man duotumėte lašelį sriūbtelėti, kol parduotuvė atsidarys,
– pasigirdo gailus dar vieno atvykėlio, kuris kol kas ne visai suprato, kur
pateko, prašymas.
-
Ar čia yra parduotuvių? – iš pusračio išsprūdo smalsumo gaidele užkrėstas
ekspolitiko balsas. Aš papurčiau galvą.
-
Užsimanė begemotas bandelių su razinomis, – nepiktai naujojo bičiulio klausimą
pašiepė buvęs komikas, kuris, panašu, nė neketino atsisveikinti su senąja savo
prigimtimi. Gaivių samanų karalystėje
nuaidėjo atlapaširdiškas juokas.
-
Už šlaką alaus atiduočiau ir bandelę, ir razinas, ir visą begemotą! – organiškai pokalbį tęsė buvęs alkoholikas,
plaukuotomis rankomis nuo galvos plėšdamas mėlynėmis ir gumbais išsprogusią užnugarinio gyvenimo kaukę. Laužas
akimirką prigeso nuo tokio davinio, bet tuojau pat atsigavo ir šoktelėjo dar
aukščiau. Naujasis persikeitėlio veidas taip nušvito, kad net reikėjo
prisidengti akis, kad neapakintų.
- Imk, atsigerk, –
ištroškėlį pasikvietė eksrašytojas, kurio žinioje tuo metu buvo rasos
dubenėlis.
- Aaaaaaaaaaaa… –
palaimingai atsiduso dėkingas pavaišintasis, nuo lūpų debesingomis galūnėmis
lėtai atitraukdamas indą. Buvęs kunigas įdėmiai žvelgė į naująjį atvykėlį.
- Pagaliau sulaukiau ryto, –
tarė nebealkoholikas, atidžiau nužvelgdamas draugiją.
- Galima sakyti ir taip, –
užsižiūrėjęs į ugnį pritariau aš. – Nors čionai nėra nei ryto, nei vakaro, nei
dienos, nei nakties, o vien mes, šis laužas ir gaivios samanos.
- Labai daug! – nudžiugo
jis. – Tiesą pasakius, tenai, už tos
rūko sienos, jau taip pat nebeturėjau nei ryto, nei vakaro, nei dienos, nei
nakties – tiktai į alkoholio vandenyną įtekėjusias smegenis. Nė vieno draugo,
jokio prožektoriaus keliui pasišviesti. Viską prapyliau!
- Kodėl?
- Nes dužusio gyvenimo
skeveldrose niekaip nepavyko rasti tokios aštrios šukės, kuria būčiau galėjęs
įsipjauti, susižeisti iki prasmės…
- Vadinasi, visur regėjai
vien beprasmybę?
- Panašiai. Kai ištuštėdavo
buteliai, aš į juos prižliumbdavau, o paskui vėl išmaukdavau iki dugno. Toks
nuolat pats save ryjantis ir vis girtėjantis driežas!
Bet kas gi patikės alkoholiko ašaromis?!
-
Manai, jos netikros?
-
Galvoju, per daug atskiestos savigailos skysčiais.
-
Ar tie skysčiai trukdo išverkti patį sunkiausią akmenį?
-
Taip.
-
Ar tas akmuo tau tebeguli ant širdies? – paklausiau jo, o po šio klausimo kurį
laiką įsivyravo tyla.
-
Keista... – nuoširdžiai nustebo buvęs paklydėlis. – Nuo tos akimirkos, kai į
laužą tėškiau tą visą esybę ėdusią užnugarinio
gyvenimo kaukę, akmens ant širdies... lyg niekada ir nebūtų buvę. Ar dabar
taip bus visada?
-
Taip, – patikinau aš. – Čionai nėra parduotuvių.
- - -
-
O bankų? – smalsiai pasiteiravo kitas atvykėlis, kuris iš pradžių nuo galvos
nusimovė juodą kojinę, o tik paskui nusiplėšė kaukę.
-
Mes čia esame vieni kitų indėlininkai, o ne plėšikai, – ramiai atsakiau aš.
-
Tada man nėra čia ką veikti!
– šovė
buvęs nusikaltėlis ir jau mėgino sprukti atgal į rūko sieną.
-
Palauk, palauk... – sulaikiau jį, nors išsinešdinti vis viena nebūtų pavykę. –
Kaip gi kojinė, kaip tavoji kaukė? – paklausiau linksmai žvelgdamas į senuosius
atributus negailestingai ryjančias laužo liepsnas. – Žinok, be viso to negrįši
į ankstesnįjį save. Vieną kartą iš esmės viską nusiplėšus, net jei ugnis
nesunaikintų praeities grimasų, niekada idealiai nebeprisilipinsi kaukės į ankstesniąją
vietą – tavojo klano atstovai iš karto viską suprastų, įžvelgtų klastą, o tada
jau...
Šių argumentų visiškai pakako. Be to,
patekus į naująjį pasaulį, į Gaivių
samanų karalystę, afekto būsena, praėjusio gyvenimo šleifas, palaipsniui išsisklaido.
Tai puikiai žinojau, todėl buvau ramus. Palengva nurimo ir buvęs plėšikas, net
ėmė atsargiai gretintis prie mūsų draugijos.
-
Imk, įkalk! –
rasos dubenėlį debesingomis atplaišomis jam nuolankiai ištiesė eksalkoholikas.
-
Nebijok, neapiplėšim, – bandžiau pajuokauti, – čia per daug atvirai viskas
padėta, todėl plėšti visai neįdomu.
Gurkštelėjus rasos, naujasis buvusio
plėšiko veidas įraudo ir tapo panašus į sveiką sultingą obuolį.
- - -
-
Aš irgi plėšikas! – staiga
pasigirdo kimus balsas, sklidęs iš kito iš rūko sienos atsiskyrusio debesies
gilumos. – Plėšdavau žmonių dantis ir, žinoma, pinigus!
Visi krūptelėjo, nes dantų plėšikų užnugariniame gyvenime prisibijodavo net
ir bankų plėšikai. Nuo buvusio dantisto kaukės laužas irgi šiek tiek priduso.
-
Gaivių samanų karalystėje vien rasa
patenkina visus mūsų pagrindinius poreikius, todėl dantys čionai negenda, –
pajutau pareigą visus nuraminti. – Ką dar, be dantų ir pinigų, regėjai užnugariniame gyvenime? – paklausiau
meistro, sąmoningai truputį pakeldamas balsą.
-
Keista, – pradėjo jis, – kartais būna, žiūri žūri į plačiai pravertą burną
ir... kažkur gerklės tamsybėse, toje žmogaus bedugnėje, ima ir kažin kas
sušmėžuoja. Daugelį metų neturėjau nė menkiausio įtarimo, kas tai galėtų būti,
bet ilgainiui apsileidau mintimi – gal tai žmogaus siela? Aišku, tokias mintis
stengdavausi kuo greičiau nuvaikyti, o labiausiai padėdavo, žinoma,
šlamantieji. Šlamančiųjų prisibijo bet kokios sodresnės priartėjosios prasmės.
Lygiai taip pat, kaip stirna tolumoje krūpteli, išgirdusi po jūsų kojomis,
kitame upės krante, trakštelėjusius sausmedžius. Jeigu būtų buvusi mano valia,
būčiau visiems iš eilės rovęs lauk tuos niekam tikusius nuolat skaudančius
kaplius, o vietoje jų įstatyčiau... grynojo aukso luitelius. Įsivaizduokite
besišypsantį žmogų, kurio visi dantys auksiniai! Argi prie tokio akinamo spindesio
bent per colį priartėtų kokia nors mintis apie egzistuojančią sielą?!
Buvęs kunigas būtų persižegnojęs, jei būtų
turėjęs bent vieną normalią ranką. Eksfutbolininko debesis ėmė keistai
konvulsyviai trūkčioti, o buvęs plėšikas, prie įsiplieskusio naujojo atvykėlio
veido stebuklingai priskraidino dubenėlį rasos ir tarė:
-
Atsigaivink, čia ne burnos skalavimo skystis, garantuoju...
Keli gurkšniai ir vėl ramybė.
- - -
Galiausiai iš kairėje esančios tiršto
rūko sienos išlindo smailas lazdelės galiukas, paskui ir visa lazdelė, batuta,
atsiplėšė ir pats buvusio dirigento debesėlis su nedideliu kaukėtu veiduku
viršuje. Sakau debesėlis, nes palyginti su ankstesnių atvykėlių debesimis, jis
buvo pats mažiausias, gal vertikalus pusmetris, geriausiu atveju. Iš kitų jis
skyrėsi dar ir tuo, kad iš karto turėjo rankas, kurios, beje, buvo visai ne
plaukuotos, o baltut baltutėlės, lygiaodės.
Viena plaštaka galantiškai laikydamas
batutą, kitos rankos pirštais atvykėlis lengvai nusiplėšė kaukę ir, nulevitavęs
laužo link, įmetė ją į ugnį. Nors kaukė buvo pati mažiausia, liepsnos akimirką
pašoko kone iki trijų metrų, tačiau greitai laužas tapo įprasto dydžio. Tuomet
dirigento lazdele jis plastiškai man parodė, kad nešdinčiaus lauk nuo drėgnojo
kelmo, su kuriuo jau buvau besuaugąs. Kadangi tapo įdomu, kas čia dabar bus,
neprotestuodamas pakilau ir nusklendžiau į šaunųjį atvykėlių ratelį. Visi
nekantriai žvalgėsi spindinčiais tikraisiais veidais.
Nedidukas dirigentas pakilo šiek tiek
virš kelmo, akimirką visa erdvė tartum sustingo, apmirė ir... vienas mostas...
Ta-da-da-dam,
ta-da-da-dam! Gaivių samanų karalystėje tvirtais
akordais suskambo Liudviko van Bethoveno simfonija Nr. 5,
„Likimo“, C-mol. Op. 67.
Kas grojo, buvo visiškai neaišku, bet dirigentas plaikstėsi kaip reikiant, kaip
ir pridera tikriems dirigentams.
Mes
pakėlėme veidus į viršų. Muzika ant mūsų tarsi liejosi iš dangaus, kurio dėl itin
aukštų pušų beveik nebuvo įmanoma įžiūrėti. Iki šiol, visi dvylika, tartum
mėnesiai aplink laužą, mes esame tenai, Gaivių
samanų karalystėje, iš dubenėlio gurkšnojame rasą ir viltingai laukiame
naujųjų atvykėlių.
Nerijus Laurinavičius
2015-06-26
P.S. Šiuo kūriniu baigiu ne
vienerius metus rašytą ciklą „Iš nematomo žmogaus užrašų“, kuris
turėtų tapti nauja knyga tokiu pačiu pavadinimu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą