Iš nematomo žmogaus užrašų (31). Vizitinių kortelių valdovas ir dulkių šokis.

Kunigas atrodė pavargęs. Nuo jo plikai skustos galvos keli stambūs prakaito lašai smilkiniais čiuožė žemyn į vešlią tamsią barzdą. Pro šiek tiek praskleistas vienintelio bibliotekos lango užuolaidas mėnulis įtaikė savosios šviesos spindulį ir jau atsargiai kėsinosi į senokai ataušusios žaliosios arbatos puodelį, pusiau nugertą ir ant stalelio kampo paliktą prieblandos žiniai. Sieninis laikrodis – būties metronomas – tiksėjo monotoniškai (nebūtų laikrodis!), tiksliau nei žmogaus širdis, norom nenorom vis primindamas apie dar vieną viešnagę žemėje. Pusė dviejų nakties. Tamsiai mėlynas nedidukės stalinės lempos korpusas buvo taip įkaitęs, kad, jeigu norėtumei, turbūt galėtumei į jį įrėmęs prisidegti cigaretę. Bet gal geriau čionai nerūkykime.

Ant stalelio dar gulėjo maždaug ties viduriu atversta gan masyvi knyga, o kunigo žvilgsnis jau kurį laiką, tartum stipriais nematomais klijais pateptas, buvo prilipęs prie kažkurio žodžio ir, regis, niekas jo nebepajėgtų atplėšti. Be saiko spengė tyla.

- Įstrigai? – nebesusilaikiau staiga nesutrikdęs rimties.

Šventikas kaip netikėtai užkluptas vaikas krūptelėjo, išgąstingai atitraukdamas žvilgsnį nuo skaitomo teksto. Jo akyse tarytumei vienu metu baimingai suplasnojo daugybė šikšnosparnių. Aišku, bibliotekoje anei jos užkampiuose neišvydo nė gyvos dvasios. Jūs jau seniai žinote, kad manęs pamatyti beveik neįmanoma. Tiesa, žvalgytis per daug nereikėjo. Tokią pat būtį išgyvenanti esybė laisvai pastebėtų neregimąjį, rymantį ant priešais staliuką dunksnačio juodo it užmiesčio naktis pianino dangčio, beveik viso nukrauto storų ir dar storesnių knygų.

- Nebijok, nesivaidena, – kiek galima švelnesniu tonu suvirpinau orą. Kunigas tris kartus nervingai persižegnojo. – Juk taip negali būti, kad Jums vaidentųsi (susipratau, kad nemandagu į šventiką kreiptis tu), tai draudžiama? – pasitikslinau vis neatlyždamas.

Sukluso net ir tyla, nes, berods, akimirką nustojo spengti. Tik kažkurio jubiliejaus proga greičiausiai parapijiečių dovanotas sieninis laikrodis, besipuikuojantis auksinės plastmasės apvadais, vis nesiliovė tiksėjęs. Tak-tak, tak-tak, tak-tak... Jis turbūt įsivaizdavo esąs laikrodžių laikrodis, nė neįtardamas apie nugarėlėje slypinčios baterijos baigtinumą. Tad tiksėjimo pertrūkis teoriškai ir praktiškai tikrai buvo įmanomas netolimoje ateityje. Su tyla solidarizavosi šalia laikrodžio kabantis kuklus medinis nukryžiuotasis. O gal atvirkščiai – tyla solidarizavosi su nukryžiuotoju? Nei ji, nei jis neturi jokių baterijų. Jie turbūt nesusiję su jokiais pertrūkiais.

Keli dideli prakaito lašai tarsi vaikų žaidimų aikštelės čiuožykla nučiuožė žemyn kumpa kunigo nosimi. Jo žvilgsnis lyg niekur nieko sugrįžo prie anksčiau dėmesį prikausčiusių knygos žodžių.

- Juk Jūs taip pat žmogus? – kvailokai pasitikslinau nevyniodamas žodžių į prieblandą.

- Negi manai, kad robotas? – nepakeldamas akių dainingu balsu atsakė šventikas.

Ar tame atsakyme buvo ironijos? Galbūt. Tačiau panašu, jog taip juokaudamas užkluptasis mėgino nuslopinti beįsismaginantį nerimą.

- O aš jau ne visai žmogus, – tariau giliai į savo esybę traukdamas naktinį bibliotekos orą.

- O kas?

- Pats tiksliai nežinau, – nors ir negražu, truputį pamelavau kunigui. Beje, grynu melu tokį atsakymą pavadinti gal ir per drąsu. Kunigas persižegnojo, tačiau šį kartą lėtai ir tik vieną kartą. Keista, bet atrodė, kad jo nuovargis staiga ėmė vis labiau sklaidytis, su prieblanda sumišusiose pilkai žalsvose akyse net įžvelgiau beužgimstančio antuziazmo kibirkštėlę.

- Šiek tiek pasiklydusi siela? – pusiau paslaptingai, pusiau mechaniškai pasiteiravo vėlyvasis bibliotekos šeimininkas.

- Gal net ir gerokai pasiklydusi, – atsakiau aš. – Bet dėl to visai nesigailiu, – pridūriau pagalvojęs. – Tik kartais kažkur giliai labai suskausta, nors atrodytų, kad skaudėti nebėra kam. Kunige, o kodėl žmonės kenčia?

Jis tvirtai įsirėžė į statų kėdės atlošą ir susimąstė. Akimirką pasirodė, kad kėdės konstrukcijos traškėjime ir slypi atsakymas.

- Gal todėl, jog nutolo nuo savo Kūrėjo? – retoriškai bandė atsakyti šventikas.

- Jūs manęs klausiate? – pasitikslinau kiek nesusipratęs ir pasimetęs.

- Na ne, aš tik garsiai svarstau...

- Bet juk ne visi kenčia? Ar taip tik atrodo? Jūs tik pažiūrėkite į dailiai sušukuotus įspūdžių medžiotojus – negi panašu, kad jiems užtektų laiko kentėti?! Niekai, svarbu gerai ir laiku papietauti.

- Ne taip viskas paprasta, ne taip viskas paprasta, – tėviškai švelniai atitarė Dievo tarnas.

- O aš kadaise pažinojau vieną keistą žmogų. Beje, „uolų krikščionį“. Jis pats save taip nesikuklindamas vadino. Buvo toks uolus, kad kiekvieną kartą jį sutikęs pasijausdavau it būčiau visiškai ne savas. Tarsi kažkas akimirksniu nusavintų mano asmenybę, esmę. Iliuziniostų triukai, užburiančiųjų nykštukų išdaigos? Tasai „uolus krikščionis“ per visą šviesų gyvenimą turbūt nėra atstūmęs nė vieno alkanojo, benamio ar kitaip nuskriaustojo. Taip manyti turiu pagrindo ir net konkrečių faktų. Jis reklamos agentūroje pasigamindavo standartinių vizitinių kortelių. Ir žinote, ką jose įspausdindavo? Ogi vieną vienintelę eilutę – www.duona.org Greičiausiai paklausite, kam visa tai? Kaip tai kam? Kad nebūtų atstumtas nė vienas nuskriaustasis (arba nusiskriaudęs)! – Kunigas nenorom šyptelėjo. – Tokią kortelę mano pažįstamas, nutaisęs palaimingą miną, įsprausdavo vargetai į delną ir ramia sąžine eidavo pietauti arba vakarieniauti. Kaip manote, ar toks žmogus ką nors nutuokia apie kančios egzistavimą Žemėje?

- Mes juk nežinome jo gyvenimo, – kiek sudirgęs pradėjo šventikas. – Kaip sakoma, į vidų neįlįsi. Šiame pasaulyje labai daug tarpusavyje besipinančių nuorodų. Galbūt net galime manyti, kad vieni kitiems ir esame tos nuorodos. Tik vienos nuorodos yra akivaizdžiai (arba ne visai akivaizdžiai) klaidingos, o kitos gali ir pas Dievą atvesti.

- O ar ne Dievas pats ateina pas žmogų?

- Taip, jis dažnai ateina ir laukia už durų. Tik mes apsimetame, kad to nežinome. Neretai ir akutę iš durų išsukame arba skambutį tyčia atjungiame.

- O ar dieviškos galios neleistų jam pūste nupūsti tas duris?

- Žinoma leistų, bet negi tu Dievą laikai okupantu? – ramiai paklausė kunigas ir, iš vidinės švarko kišenės išsitraukęs tvarkingai sulankstytą languotą nosinę, ja lėtai patapšnojo nuo prakaito kaip mėnulis prieblandoje spindinčią kaktą. Už lango kelis kartus suūbavo apuokas.

- Beje, tais laikais, kai dar buvau matomas, kai truputį prisibijodavau akivaizdžiai uolių krikščionių, – tęsiau aš, – vieną ankstyvą balandžio rytą, kai piliečiai dar net neskuba į darbus, po siautulingos nakties bala žino kokiose prakeiktose miesto skylėse, susivėlęs visas tiek išoriškai, tiek mintyse, neišsipagiriojęs, o gal neapgirtęs iki galo – tuo metu riba tarp šių dviejų reiškinių buvo itin neapčiuopiama – prie Aušros vartų kaip tyčia sutikau tą filantropą, vizitinių kortelių valdovą, ir žūtbūt panorau jį užkalbinti… Kaip manote ar man pavyko?

- Negaliu žinoti.

- Vos pravėriau nelemtą burną-arklidę, iškart delne atsidūrė vizitinė kortelė su interneto adresu. Tiesa, esu ganėtinai atitrūkęs nuo dabartinio pasaulio aktualijų, todėl net nenumanau – gal šiais laikais kiekvienas benamis, vargeta jau turi planšetinį kompiuterį ar panašų įrenginį kaip savaime suprantamą dalyką, panašiai lyg turėtų degtukų?

Kunigas akimirksniu suprato sąmojį ir kurlink lenkiu, tad po šių žodžių nesusilaikė neprunkštelėjęs. Pasirodė, kad bibliotekoje tapo šviesiau, nors tebedegė vienintelė nedidelė stalinė lempa, karšta kaip niekada nepailsinamas variklis. Aplink ją, tarsi iš pagarbos, tarsi prisibijodamos chaotiškai sukosi dulkės.

- Kažkada buvau labai užsispyrusi maištingos sielos būtybė, todėl patikrinau tą interneto adresą. Toks puslapis neegzistuoja. Ir turbūt niekada neegizstavo. Tikrai mes esame nuorodos vieni kitiems…

- Žinai, – kiek patylėjęs prabilo šventikas, – Man atrodo, kad tasai vizitinių kortelių valdovas su uolia krikščionybe neturi nieko bendra. Jam greičiausiai nebūtų pamaišiusi kompetentingo psichiatro pagalba.

Kunigas turbūt buvo teisus, o man atmintyje netikėtai išdygo kitas Vilniaus keistuolis, kuris, vos įlipęs į troleibusą, iš karto iš kišenės išsitraukdavo plastmasinį dėkliuką ir jį sukiodamas į visas šalis bei nepaprastai didžiuodamasis savimi rėždavo keleiviams: „A u menia prajezdnoj!“ (O aš turiu nuolatinį!)

Toji niekaip neišgaruojanti atmintis vis iškrečia vieną ar kitą neprognozuotą pokštą, kartais susiedama žmones ar įvykius, seniai nugrimzdusius į visuotinės užmaršties vandenyną. Kūno nebeliko, o atmintis toliau sau šėlsta! Kažkada, pavargęs nuo stiprėjančio atsiminimų slėgio, pabandžiau sukonstruoti tikras jų kartuves. Bet vos pakardavau kurį nors ryškiausią, jo vietoje atsirasdavo dar du ar trys, ne ką mažiau ryškūs. Atsiminimai kažkuo panašūs į kasomas utėles. Apvaldęs šias staiga užplūdusias mintis, prisiminiau, kad prie atverstos knygos šią naktį užklupau kunigą.

- Kaip ten yra su tuo grįžimu į dulkes? – paklausiau dėbtelėjęs į karštutėlę stalinę lempą.

- Turbūt nori pasitikslinti, ar tikrai mūsų kūnai mirtingi? – pasiteiravo šventikas.

- Anksčiau dažnai mėgdavau stebėti saulės kvaitulyje šokančias dulkes. Įsivaizduodavau, kad kiekviena iš jų turi sąmonę, pojūčius ar net nedidelę širdį. Tasai jų šokis galbūt net ir nėra padrikas, chaotiškas, beprasmis, kaip gali iš karto pasirodyti. Juk viskas turi savo prasmę, ar ne? Net beprasmybė? Jei nebūtų akivaizdžios beprasmybės, kaip galėtume apskritai suvokti prasmės akivaizdumą? Kai jau nebebūsiu nematomas žmogus, norėčiau tapti paprasčiausia dulke, kurioje tvinksi mikroskopinė širdis. Vos saulės spinduliai-batutos suvirpins erdvę, aš šoksiu, šoksiu, šoksiu... O kai labai pavargsiu, užteks šiek tiek snūstelėti prie Amžinybės vartų.

Kunigas mąsliai tylėjo ir žiūrėjo kažkur į Nebūtį, kuri, regis, kaip koks katinas slėpėsi už juodojo bibliotekos pianino. Lauke ėmė svirpti žiogai, tartum kažkas būtų paslapčia nuspaudęs Visatos magnetolos mygtuką Play.

- Taip, per nuolat kintantį gyvenimą ne kartą įsitikinau, kad mūsų kūnai mirtingi, – tęsiau aš, po truputį pajutęs, jog šis naktinis bibliotekos šeimininkas ima man patikti. – Bet kam jūs užgesusį kūną guldote į kažkokią klaikią zefyriniais apmušalais apkaltą dėžę, kurią pastatote ant stalo, o paskui kelias dienas iš eilės spoksote į negyvėlį? Gal jūs taip pasijuntate mažiau mirę už ką tik numirusįjį, gal jūs taip smaginatės, visa esybe jausdami, kad venomis kol kas pulsuoja gyvybė? Po to penki-šeši augaloti vyrai kelia mirties dėžę ir ją, vos pavilkdami kojas, kažkur gabena... Niekada to nesupratau ir visuomet atrodė, kad tokius reikalus kur kas atsakingiau ir švariau sutvarko... ugnis. Leiskite kuo greičiau dulkėms šokti! Galiausiai išpilkite pelenus į kopas, ant jūros kranto – bangos viską užlaižys. Jūra yra tasai Būties šuo, kuris užlaižo bet kokias žaizdas.

- Tokios mūsų tradicijos, toks tikėjimas – juk būsime prikelti su kūnais, – kažkaip nenatūraliai tarė kunigas, pats ne visai tikėdamas tuo, ką sako. O gal man taip tik pasirodė.

- Su kokiais dar kūnais?! – ėmiau po truputėlį karščiuotis. – Jūs turbūt simbolinę Šventojo Rašto kalbą priimate už gryną pinigą, tai yra suprantate ją tiesiogiai? Betgi buvo pasakyta, kad Kūrėjas Amžinybei mus surinks net ir iš dulkių? Juk Jam nėra nieko neįmanomo?

- Tai tiesa, bet bažnyčia gi nebedraudžia kremavimo, kodėl taip širstate? – labai ramiai apsigynė šventikas. – Tik pelenų nereikėtų mėtyti saujomis kur tik papuola.

- Neširstu, – kiek aprimęs ir ne visai tiesą sakydamas tęsiau aš. – O jau visos tos šlapimu dvokiančios gėlės! Apsaugok, Viešpatie! Palikite gėles ramybėje ir neneškite jų nabašnikams. Jie jų nei pauostys, nei pasimerks į mėgstamą vazą. Verčiau už gėlėms planuojamus skirti pinigus nupirkite vaikams daržovių. Nešerkite tos mirtimi prekiaujančios klaikios industrijos! Ne kapines kurkime aplink save, o gyvąjį šviesaus atminimo vandenį nešiokime vieni kitiems.

Žiogai už vienintelio bibliotekos lango staiga sutartinai nutilo, tartum kažkas būtų paslapčia nuspaudęs Visatos magnetolos mygtuką Stop. Vėl kelis kartus suūbavo apuokas. Aiškiai išgirdau jo sparnų plasnojimą. Aplink stalinę lempą, tarsi iš pagarbos, tarsi prisibijodamos tebešoko dulkės.

Turbūt per daug įsijaučiau. Taip man neretai nutikdavo ir tuomet, kai buvau regimas.

- Atsiprašau, – tariau kunigui ir vėl paskendau prisiminimuose, kuriais, energingai keldamas belaikio vėjo sūkurius, lakstė vizitines korteles vargetoms dalinantis „uolus krikščionis“, o troleibusuose keistuolis keleiviams vis rodė plastmasinį dėkliuką ir vis puikuodamasis savimi kartojo: „A u menia prajezdnoj! A u menia prajezdnoj!..“

Šventiko žvilgsnis grįžo į atverstą knygą, į kurią įdėmiau pažvelgiau ir aš. Abu žiūrėjome į vieną ir tą patį sakinį: „Kaip dažnai teorija visiškai prasilenkia su praktika“. Tak-tak, tak-tak, tak-tak...

Nerijus Laurinavičius

2015-04-29.