Tu žiūri į
sumūrytas plytas
Ir galiausiai tau
tampa taip gaila,
Kad patsai juk ne
taip sulipdytas –
Žmonės žydi,
nublunka, išeina...
Na, o namas
stovėjo ir stovi...
...Ir stovės
nežinia kiek dar laiko –
Mūsų laimės,
jaukumo šventovė,
Mūsų sargas
kūrybinio daigo.
Tik jo dūmas
nepasieks niekada
Išgaravusių žemės
svečių,
Apsisiautę
laiminga diena
Jie tenai, jie
aukštai, už žvaigždžių...
Tu žiūri į
sumūrytas plytas...
Malonu, Nerijau, kad ir Tauragė įkvėpia :). Eilėraštis patiko. O dar tas paveiksliukas kažkaip gražiai 'įsipaišė'. :)
AtsakytiPanaikinti