Niekada nemėgau švęsti savo gimtadienių.
Sakysite, che, dar ko įsigeidė! Esi nematomas ir tylėk sau susisukęs į
pažastį. Užsimanė mat asilas avižinių dribsnių košės su sviestu bei džiovintais
bananais… Gal dar pageidautumei šaukšto ir siuvinėtos servetėlės po varvančia
barzda?!
Bet
gi norėčiau, jei leisite, mandagiai priminti, jog ne visada buvau aš nematomas
po šimts stručių! Gerai, jau gerai, nurimkime – į nieką nepretenduoju ir
nesiruošiu pasikeisti. Nemėgau, vadinasi, nemėgau. Tačiau kartais vis tiek bent
simboliškai paminėdavau savo gimimo
dieną.
Vieną
kartą, kai jau seniausiai buvau neregimas, sumaniau iškrėsti tokią šėlioklišką
šunybę. Man negėda prisipažinti – visada buvau miesto vaikas (su giliai širdyje
išsiraizgiusiais miškų ir pievų takeliais). Savąjį gimtąjį miestą be proto
myliu – jis man yra ir rūbas, ir visos mano mintys. Neretai ir kalėjimas, iš
kurio niekaip negaliu ištrūkti. Tiesą pasakius, ištūkti tai ištrūkstu (kur tik
aš nesiganau!), tik vėl ir vėl čionai sugrįžtu. Esu kaip bumerangas. Manimi
taip lengvai neatsikratysite! Kaip tame anekdote: nusipirko čiukčis naują
bumerangą, tik senojo niekaip išmesti negali…
Apie
ką aš? Aaaaaaaa, taip, taip… apie šunybę. Šunybė tai, ar ne šunybė – spręskite
patys. Gal tiesiog paprasčiausia katinybė.
Visą naktį praleidau taksi automobilyje. Ir, žinoma, už tai nesusimokėjau nė
skatiko. Nematomumas kur kas labiau apsimoka nei socialinis remtinumas.
Pamėginkite, jei pavyks. Dar kartą prašau man atleisti, jeigu atrodau esąs
įžūlus. Tai buvo vienas nuostabiausių mano gimimo dienos paminėjimų! Kelintas?
Nebepamenu.
Priekinio
stiklo veidrodėlyje it voverės lakstė itin geranoriško taksisto akys. Ir vėl
sakysite – tokių taksistų nebūna, pasakos! Būna, būna… ir jokios čia ne pasukos! Tą naktį aš buvau vidinis
taksisto balsas, gan nesunkiai įtikinęs vairuotoją, jog svajingai važinėtis po
naktinį miestą yra kur kas smagiau, negu iš taško A į tašką B vežioti
persprogusius liežuvių nebeapverčiančius klientus. Žinoma, vargšeliui už tokius
„žygdarbius“ vėliau nuo dispečerių ir įmonės vadovybės gerokai kliuvo per
šonkaulius. Direktorius po pokalbio su savuoju pavaldiniu atrodė gerokai
susirūpinęs ir ne juokais jam siūlė artimiausioje poliklinikoje nedelsiant
pasitikrinti psichinę sveikatos būklę.
„Šerkšno
gatvė 3, Šerkšno gatvė 3, dvyliktas, dvyliktas, ar girdite, ar girdite?“ –
nežinia iš kurios automobilio vietos aidėjo kosmosu dvelkiantis pakimusios
dispečerės balsas. „Šššššššššššššššššššššš“…
„Koks
dar ten šerkšnas liepos mėnesio viduryje!“ – mintyse nusikvatojo geraakis taksi
vairuotojas ir tiesiog… neatsiliepė. Už tai aš jam buvau be galo dėkingas, nes
visiškai netroškau, kad įsėdus naktibaldoms keleiviams iš vidaus riebiai
aprasotų automobilio stiklai. Atsidėkodamas paplekšnojau taksistui per petį.
Jis, regis, šiek tiek pasisuko atgal lyg pakutentas, bet netrukus ir vėl
susikoncentravo į pro šalį slystančių žibintų paslaptis. Geraakis visą tą naktį
taip ir neatsiliepė į dispečerės raginimus, grasinimus, pasamprotavimus ir
„pasiuntimus“, bet savojo stebuklingojo aparatėlio neišjungė, nes tai visgi yra
vienas svarbiausių važinėjimosi taksi akcentų-ypatumų. Ypač naktį. Be jo būtų
truputį ne taip…
Geraakis
taksistas ir nematomas žmogus – vidinis jo balsas. Gimimo diena. Ne, gimimo
naktis. O pro šalį švilpia nuo miesto pasakų blizgantys senojo Vilniaus stogai,
savo akmenis užmigdžiusi nepailsdama toliau sau burbuliuoja susivėlusi Vilnelė,
kiek trikdanti tarpusavyje besikuždančias medžių šakas. Napoleono delno Ona
elegantiškais špiliais netamsiame vasaros dangaus skystume mėgina užčiuopti
tikrąją ryto giją… Girdžiu, kaip ant pakylos paviršutiniškai įmigęs dūsauja
Užupio angelas, girdžiu, kaip to negirdi (o gal ir girdi) po tiltu sustingęs
upėtakis, kuris visą gyvenimą matuoja vaivorykštiniais savo šonais, patirdamas
begalinį tėkmės malonumą…
Ir
mes tekame, tekame, tekame… į neišvengiamą savąjį rytą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą