Muzika yra universali kalba. Tuo darkart įsitikinau ką tik žvilgtelėjęs į
televizijos ekraną, kuriame mirguliuoja kanalas VH1. Ne, televizoriaus
aš dar neturiu – šis spalvingas atributas prisegtas prie sienos
kavinėje, kurioje taikausi dabar, pirmadienio vakarą, surašyti šį
tekstą, sudėlioti įspūdžius iš praėjusį šeštadienį praošusios Gatvės
muzikos dienos, kuri taip priminė vasarišką Palangą – visur aplink
aidinčia kakofonija, žmonių gausa ir jų lėtumu, lėtu ėjimu it
Basanavičiaus gatve saulei leidžiantis. Priminė Palangą, bet buvo kur
kas jaukiau.
Įbedu akis į tą televizorių ir matau keletą
muzikuojančių vyrukų, o mano ausį pasiekia takaus (liquid), neįkyraus
dramenbeiso dūžiai. Įsižiūriu atidžiau: ir kaip šie vyrukai DnB ritmą –
apie tris taktus per sekundę (!) – sugeba išgauti džirindami gitarom?
Viskas regisi ritminga: muzikantai net instrumentus kilnoja, mimikas
kaitalioja būtent pagal ritmą. Tačiau šis gitarų ir dramenbeiso
oksimoronas subliūkšta, išsivadėja, kaip itališkos kavos aromatas į
vėjuotą, bet liūties vis neataušinamą Gedimino prospektą: pastebiu, kad
iš tiesų į kavinės erdvę transliuojamas garsas iš kolonėlių sklinda sau,
o vaizdas iš ekrano – sau, kad muzika ir klipas yra atskiri pranešimai,
vienas nuo kito nepriklausomi, skirtingų šaltinių sensus ir vibrato.
Ot
tai! Trumpam patikėjau, kad televizija rodo ir groja DnB. Nesusiję
vaizdas ir garsas keletą sekundžių mano sąmonėje tapo nedalomu vieniu,
vienas kito papildiniais ir plėtiniais. Todėl muzika ir yra universali,
net jeigu objektyviai gali reikšti ką kita, negu suvokia klausytojas.
Puiki
muzikos universalumo iliustracija – Gatvės muzikos diena, trumpam
perprogramuojanti urbanistinę teritoriją. Didžiumą į miesto centrą
suplūdusių individų vienija tas pats poreikis – pasiklausyti.
Muzikuojančio miesto žmonės tampa daugmaž homogeniška bendruomene, kur
iš meistriškų ar mėgėjiškų Doplerio efektų ir garso bangos
interferencijų mezgasi subtilūs socialiniai ryšiai, ausų bendrystė.
Muzika
universali, bet vis dėlto ne visada. Šeštadienį pasukę į Literatų gatvę
stabtelime: čia vienut viena pora dainuoja tarytum sau ar senamiesčio
kiemams – nekaprizingai, vienas kitam darniai asistuodami, dainų
žodžiais vienas kitą papildydami, kaip drebulė su raudonikiu savo
simbiozėje. Prisėdame, įsiklausome, ir mudu nuneša atliekamos dainos
tekstas, išplėšia vaizduotę iš rutiniško registro, per kūnus net nubėga
virpulys lyg per operos ariją – tik čia ne opera, o dviejų jaunų žmonių
balsų ir sielų rezonansas, pripildantis herbais rašytojams aplipdytą
Literatų gatvę gyvo literatūriškumo, užliejantis šį lenktą, nuožulnų
senamiesčio kapiliarą poetinėmis vibracijomis – kad ir naivokomis,
artimomis ankstyvajai A. Baltakio lyrikai ar net vaikų poezijai, bet
šviesiomis ir galvą skaidrinančiomis:
Tavo akys stiklinės nuo dangoraižių dozės,
Nebėra tau vaistų nuo kalkėtos sklerozės.
Pasirodo,
pataikėme išgirsti Juditos ir Nerijaus Laurinavičių duetą „Šerkšno
tyla" – nepretenzingos, tyros ir vaizdingos dainuojamosios poezijos
autorius. Po odės Vilniui tandemas savo negausiai auditorijai atlieka
kūrinį apie oranžinį kiemsargį, ir čia koncertą pertraukia grubi
stichiška jėga. Ne, tai ne debesis, nors ir šis užgroja keliais
griaustinio būgnais ir lietaus skudučiais. Bet netrikdo, veikiau
akompanuoja.
Tas nelauktas įsibrovėlis vidury kūrinio – tai juodas
„Volvo", kuris įsuka iš Pilies gatvės ir nutraukia dainos priedainį
primygtiniu pypsniu, sudarkydamas trapią „Šerkšno tylos" kuriamą
nuotaiką. „Volvo" užrieda į Literatų gatvę, priversdamas dainininkus,
mikliai susirinkus daiktus, mestis į pastato kampą. Nerijus su Judita
nesutrinka ir tęsia pasirodymą, bet dėmesį jau labiau traukia lėtai iš
mašinos išlipanti žmogysta. Moteris neskubriai, lyg nulipdyta iš
cemento, pririoglina prie užtverto įvažiavimo į kiemą, surenka apsaugos
kodą, patenka į vidų ir pamažu atveria masyvius medinius vartus, bet
įvairuoti mašinos neskuba, kažko tebelūkuriuoja. Pavargusiame veide
nevirpteli nė raumuo, ji neatsiprašo už sutrukdymą ir nė nepažvelgia
pašalin nustumtų muzikantų pusėn, o kad čia dar atliekama daina apie
oranžinį kiemsargį, poniai visiškai vis vien, lyg apkurtus. Jai šie
mieli dainuojantys žmonės – tuščia vieta. Tuščia tyla. Šerkšno tyla iš
akmeninio Literatų gatvės gyventojos veido.
Pagaliau įburzgėjus
„Volvo" į kiemą, žvilgsnis pagauna virš vartų inkrustuotą lentelę: šiame
name gyveno Adomas Mickevičius. Simboliška vieta dviejų pasaulėžiūrų,
dviejų elgesio modelių susidūrimui – jautrūs filologai prieš bejausmę
būtybę iš anapus aukštų, aklinų vartų.
Tvorom apsitvėrę žvėrys Žvėryne,
Atsidursi Žirmūnuos, jei nukąsi grandinę.
Tada
pagalvoji, kad iš tokių kultūrinių dykrų už aukštų tvorų, iš bevaisių
žemių daugiabučiuose ir Laurų kvartaluose, iš chamiškumo lagerių ir
„Euroviziją", kaip muzikos etaloną, transliuojančių rezervatų būtų
galima steigti kad ir atskirą valstybę, kurios piliečiams muzika nėra
universali, kurie užsidarę į apatijos getus ir panirę į televizinį
transą iki išnaktų tuščiai kaip dangiškosios manos lauks balų Lietuvos
atlikėjui, bet kulniuodami čia pat gatve taip ir neišgirs dainuojant:
Kur šuniško džiaugsmo nuoširdūs liežuviai,
Kai virš Liepkalnio tupia smailianosiai lėktuvai?
Neišgirs – ir nereikia. Iki kitos „Eurovizijos" juk laukti teliko metai.
„Literatūra ir menas“, 2013 05 24, Nr. 3428.
http://literaturairmenas.lt/2013-05-24-nr-3428/840-aktyvios-jungtys/1312-marijus-gailius-apie-kulturin-kurtyb
„Literatūra ir menas“, 2013 05 24, Nr. 3428.
http://literaturairmenas.lt/2013-05-24-nr-3428/840-aktyvios-jungtys/1312-marijus-gailius-apie-kulturin-kurtyb
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą